Komiška drama „Tonis Erdmanas“ – trečiasis vokiečių režisierės M.Ade filmas. Kine, kuriame sugalvoti ką nors nauja, atrodo, jau neįmanoma, ji sugebėjo rasti savo nišą, savo rakursą ir savo originalų kino pasakojimo stilių. „Tonis Erdmanas“ – tai 30-metės dukters Ines ir jos tėvo Vinfrydo – našlio ir buvusio muzikos mokytojo, santykių istorija. Vyro gyvenimas darosi vis pilkesnis: jį paliko paskutinis mokinys, ką tik nugaišo mylimas šuo, o duktė pernelyg panirusi į savo karjerą, kad skirtų jam dėmesio.
Vokiečių kino žvaigždė Sandra Huller vaidina tipišką šiuolaikinę verslininkę, vilkinčią dalykinį kostiumėlį, gebančią už nedingstančios nuo veido šypsenos slėpti savo emocijas ir skaudulius; austrų teatro aktorius Peteris Simonischekas – atgyvenusį bohemininką, meninės prigimties žmogų jo paskutinių konvulsijų laikotarpiu.
P.Simonischeko herojus liūdnai stebi, kaip vienas po kito trūkinėja jam brangūs ryšiai – žmogiškieji ir šeimos. Ir kai Ines, didelės naftos bendrovės vadybininkė, skrenda į derybas Bukarešte, Vinfrydas patraukia iš paskos ir netikėtai išdygsta dalykiniuose susitikimuose, persikūnijęs į ekscentrišką subjektą su baisiu peruku ir dirbtiniais dantimis. Taip atsiranda tikrovėje neegzistuojantis Tonis Erdmanas, kuris dukters dalykinius ryšius pavers skandalu ir sugadins visą jos verslo planą.
Filmas nufilmuotas rankine kamera be švaraus pergarsinimo – skamba natūralūs dialogai, už kadro girdėti triukšmai ir nėra nė takto užkadrinės muzikos. Nuo danų „Dogmos“ M.Ade režisūrinis stilius skiriasi tuo, kad čia nėra jokio demonstratyvumo ir kinematografinio koketiškumo – viskas nepriekaištingai organiška, o žiūrovai kažkodėl žiūri ir jiems kažkodėl labai įdomu: beveik trys valandos praskrieja kaip akimirka.
Tai nauja kinematografinio tikroviškumo pakopa: ji užtikrina filmui visišką nenuspėjamumą, apima ir ekscentriką, ir komiškas situacijas, ir netgi „koncertinį numerį“ – „The Greatest Love of All“ iš Celine Dion repertuaro, kurį atlieka ant isterijos ribos atsidūrusi Ines. Čia niekas neatrodo išgalvota ir nereikalinga: kiekvienas veiksmo posūkis, bet kokie emocijų protrūkiai ir herojų elgesio paradoksai, bet kokia klounada – viskas išplaukia iš filmo charakterių, iš tipiškos gyvenimo situacijos, kai žmonės pasijunta įstumti į kampą, nemato išeities, tačiau stengiasi neprarasti orumo.
Tai savotiškai „antifeministinis“ filmas, atskleidžiantis dabartinės visuomenės padėtį, kai didėja atotrūkis net tarp artimiausių žmonių, neišvengiamai „robotizuojami“ jausmai ir papročiai. S.Huller herojė – visiškai emancipuota, net jos intymūs ryšiai apsiriboja mechanišku ir gana cinišku seksu: partneris tėra mašina skubiam poreikiui patenkinti (kartais filmas atrodo kaip baisaus keršto vyriškajai žmonijos daliai aktas). Pati Ines taip pat bręsta kažkokiam maištui, kuris gali virsti nutrūktgalviškais poelgiais, panašiais į „nuogą vakarėlį“ – vieną desperatiškiausių ir psichologiškai svarbiausių filmo epizodų.
Ines jau visiškai pasirengusi keisti gyvenimą, ir tėvas, šį kartą pasirodęs kaip keistas, ilgais gaurais apaugęs kukeris – bulgarų Užgavėnių persirengėlis, tiesiog duoda dukteriai dar vieną pamoką, sugrąžindamas ją iš sausų „verslo interesų“ pasaulio į normalų gyvenimą.
„Tonis Ermanas“ kartu su filmais „Patersonas“ ir „Aš – Danielis Bleikas“ kol kas yra pagrindinių pretendentų į Kanų prizus trejetuke.
Parengė Milda Augulytė