Gerai pamenu, kaip išeidavau iš pat ankstyvo ryto į „savo kiemą“ ir nekantriai laukdavau draugų ir artėjančios dienos su dviračiais, ledais bei nuotykiais. Prisimenu ir piktai nusiteikusias kaimynes, kurioms kartais pabosdavo mūsų vaikiškai linksmos gaujos triukšmas, todėl jos grasindavo iškviesti miliciją.
Vaikystės dienos bėgo ir Panevėžy, pas senelius. Mes, vaikai, raškydavome dar neprisirpusias uogas ir kėsindavomės į kriaušes su obuoliais, laukdavome senelio – jis kartais mus vaišindavo medaus koriais ir saldainiais „Karvutė“ iš Latvijos, o močiutė mums kepdavo bandutes, apvoliotas svieste ir grietinėje.
Prisimenate Rugsėjo 1-ąją – tą rytinį maloniai kandantį šaltuką, kai skubi į mokyklą ir jaudiniesi, kad tik nenuvystų gėlės auklėtojai ir mylimiems mokytojams? Net ir nemylimiems – juk nori įtikti.
Ar prisimenate, o gal vis dar pasitaiko tų karčių akimirkų, kai norisi dingti, pabėgti ir nebebūti – tarytum prasmegti skradžiai žemės? Ir nesvarbu kada: ar per matematikos kontrolinį, ar vėl prisidirbus mokykloje, neišlaikius egzamino, prisimelavus darbe, užgavus artimąjį.
Ar išgyvenate pokalbius su artimaisiais? Tarytum apie nieką, bet jie tokio svarbumo, kad norisi šaukti, rėkti, o gal jums ir priešingai – norisi apkabinti tuos pokalbius ir visus paslėpti, susidėti atmintin – ton, kuri niekada neišblės, kad tuos pašnekesius ir tas akimirkas galėtumėte bet kada išsitraukti ir pasikartoti kaip kokias baltąsias eiles, kaip širdį raminančią dainą.
Ar jaučiate ir pagaunate save galvojantį: „Ar čia tikra, o gal aš tik sapnuoju apgirtęs nuo gerų, o kartais ir skausmingų gyvenimo įkandimų?“
Ar jaučiatės kartais kvailai? Ar nebūna taip, kad viskas, ką sakote ar darote, ką imate ar dovanojate, atrodo negerai, netinkamai? Gal net beviltiškai ir dar blogiau – banaliai?
Ar būna, kad po darbų nuvažiavus į sodybą apima liūdesys, kurio net šviesiu nepavadinsi, kai žiūrite į kieme lakstančius vaikus, į skaidrų dangų, į lietų ar visada teliūškuojantį ežero vandenį? Galvojate, kad jūsų nebeliks ir tuo pat metu niekas nepakis.
Jei taip būna, naujasis Šarūno Barto filmas „Ramybė mūsų sapnuose“ (nominuotas net septynioms Sidabrinėms gervėms. – Red.) – jums. Jame rasite neapsakomą gamtą, žmones – nerimastingus, ieškančius, gyvenančius kasdien – namuose, gamtoje, pas kaimynus, jie jaudinamai groja smuiku, stebi, tie žmonės iš kaimynų šiltnamio vagia pomidorus, kuriems sekasi ir ne, kurie kremtasi ir verkia. Jie kalba, klausia ir atsako. Kitaip sakant, tie žmonės – tai mes.
Galbūt dėl to, kad pati istorija labai asmeniška, jus, kaip ir mane, bežiūrint šį jautrų filmą užlies prisiminimai. Jūs galvosite apie tėvus, artimuosius, keistus kaimynus, miestus, kaimus, vaikystę ar senatvę.
Aš prisiminiau savo tetą Živilę, kurios likimas sudėtingas, ir dėdę Vidūną su rūgščiomis vasariškomis vyšniomis. Vaikystės namų virtuvę ir savo dingusį šunį Arsą.
Tuomet susimąstai, kas tikra, o kas sugalvota – ne iš pikto, siekiant sutirštinti, kartais pagražinti, įprasminti, gal net sureikšminti savo gyvenimą. Tuomet – taip nutiko man – jūs pagalvosite, kad norite išgyventi tikrus potyrius.
Nes tik tai, kas tikra ir atvira, yra svarbu. Atrodys, kad to, kas tikra, negali paliesti.
Kitu metu – kaip nutiko man, galbūt nutiks ir jums. Po filmo peržiūros ir nemigos nakties einu gatve, mane susistabdo Tėtis, grįžtantis iš turgaus. Klausia: „Ar nori duonos? Nupirkau.“ Sakau: „Noriu.“
Stovime Vilniuje vidury gatvės, visi skuba, o mes dalijamės duona. Kiekviena šios akimirkos sekundė tikra ir svarbi. Juk tą rytą ne tik duona mudu pasidalijame.
Apie tai ir Š.Barto filmas – apie žmones, apie jausmus, apie gyvenimą. Apie mus.
