Juosta „Pinigų monstras“ pasakoja istoriją apie vienos sėkmingiausių visų laikų finansinių TV laidų „Pinigų monstras“ vedėją Ly Geitsą (akt. George‘as Clooney). Vieną dieną į televizijos studiją įsibrauna nepažįstamas vyras ir, grasindamas susisprogdinti, paima įkaitais visą „Pinigų monstro“ kūrybinę grupę. Netrukus paaiškėja, kad, pasinaudojęs Ly Geitso patarimu investuoti į vieną įmonę, vyras prarado visas šeimos santaupas. Tiesioginio eterio metu augančią įtampą stebi visa šalis, o laidos vedėjo ir prodiuserės (akt. J.Roberts) bandymai įrodyti savo nekaltumą atskleidžia vis daugiau šokiruojančių detalių.
– Julia, Kanuose, kur su G.Clooney pristatėte filmą, jus vadino viena gražiausių festivalio porų.
– Mūsų sąjunga su George'u – visiškai dalykinė, bet ilgametė ir tvirta. Mes dažnai susitikdavome filmavimo aikštelėje: aš vaidinau su juo filmuose apie Oušeno draugužius, pažinau jį kaip režisierių filme „Pavojingo žmogaus išpažintis“, kaip prodiuserį – filme „Rugpjūtis: Oseidžo apygarda“. Manau, mūsų panašus požiūris į darbą: mums abiem patinka tai, ką darome, ir atiduodame tam visą širdį. Kai kaskart dirbi su tais pačiais žmonėmis, lengviau vienam prie kito prisitaikyti, jausti partnerį. Todėl mūsų su George'u dalykiniai santykiai peraugo į draugiškus. Ir reikia pasakyti: turėti tokių talentingų draugų – didžiulė sėkmė.
– „Pinigų monstre“ pasirodote sau neįprastu amplua. Kuo ši herojė, Peti Fen, jus patraukė?
– Į tuos herojus, kuriuos tenka vaidinti, žiūriu kaip į gyvus žmones. Mano herojė iš pradžių man pasirodė tipiška Niujorko „fifa“. Jos pasaulis – tai televizijos aparatinė. Tačiau Peti santykiai su herojumi, kurį vaidina G.Clooney, mane privertė susimąstyti, kad jos charakteris ir likimas nėra toks paprastas. Jie labai skirtingi, bet gerbia vienas kitą, dirba darniai, nors kartais tam reikia daug pastangų. Taigi minti Petti mįslę buvo labai įdomu.
- O su filmo režisiere Judie Foster jus taip pat daug kas sieja?
– Kad ir kaip būtų keista, anksčiau mums neteko kartu dirbti, nors mūsų keliai ir susikirsdavo. Pavyzdžiui, lengvo elgesio merginos Vivjen Vord vaidmenį filme „Graži moteris“ iš pradžių turėjo vaidinti ji, o galiausiai suvaidinau aš. Mes buvome bendravusios, man atrodo, vieną ar du kartus ir tai labai paviršutiniškai.
Prisimenu, kaip pirmą kartą patekau į vienų kino apdovanojimų teikimo ceremoniją – mane apdovanojo už filmą „Mistiška pica“, o Judie – už „Penkis kampus“. Sėdžiu ir galvoju: „Dieve! Pati J.Foster sėdi per kelias eiles nuo manęs.“
- Kai žiūrėjau filmą „Pinigų monstras“, susidarė įspūdis, kad jis perteikia tą nerimą, kurią šiandien patiria visuomenė klausydamasi Vostrito naujienų – apie visas tas finansines krizes, nekilnojamojo turto burbulus ir pan.
– Ką gi, jūs teisus. Tačiau, mano požiūriu, jis apie baimes. Pačias įvairiausias: baimę prarasti pinigus, baimė, kad mes bet kuriuo metu galime tapti išmaniųjų technologijų aukomis, kad bet kuriuo metu tave gali paimti įkaitu ir pan.
O aš, prieš filmuodamasi „Pinigų monstre“, bijojau, kad teks vaidinti filme, kurio veiksmas trunka visą dieną toje pačioje vietoje – niekada gyvenime to dar nebuvo tekę daryti. Bet pasirodė, kad nieko baisaus: kasdien ateini į tą patį interjerą, velkiesi tuos pačius drabužius ir skrupulingai išgyveni valandą po valandos. Patikėkite, po to ir į savo gyvenimą imi žiūrėti kitaip. Mes juk amžinai skubame – kažkur lekiame per gyvenimą ir nepastebime smulkmenų, kurios vėliau pasirodo net ir labai svarbios.
- Ar darbas su J.Foster neįkvėpė jūsų pačiai sukurti filmą?
-
Jis įkvėpė mane laikytis kuo toliau nuo režisūros!- Jūs jau seniai nevaidinote romantinėje komedijoje. Nejaugi metėte šį žanrą?
– Jau girdėjau kalbų, kad aš, girdi, įnirtinga romantinių komedijų priešininkė. Bet tai netiesa. Man pavyko nusifilmuoti išties geruose filmuose, todėl aš aukštai išsikėliau kartelę. Tačiau šiandien sunku rasti kokią nors originalią idėją, kad pagrindine romantinės komedijos heroje taptų 48 metų moteris. Ir vis tiek aš laukiu pasiūlymų.
- Vaikai auga, o daugiau laisvo laiko vis tiek neatsiranda. Ar sunku rasti jiems minutę kitą?
– Kartais reikia paprasčiausiai atsiriboti nuo visko, taip pat ir nuo laiko. Kad galėtum su vaikais bendrauti nuoširdžiai, reikia susitelkimo, o jo nepasieksi, jei nuolatos žvilgčiosi į laikrodį. Todėl geriausias metas tokiems pasisėdėjimams – vasara. Vasarą man nerūpi, kiek dabar valandų ir ar ne laikas liautis dykinėjus.
Parengė Milda Augulytė
