Filmą režisuoja Sebastianas Niemannas, scenarijaus autorius – Holgeris Karstenas Schmidtas. Vaidina tarptautinė aktorių komanda – vokiečių kino ir televizijos aktorė Sonja Gerhardt, labaiusiai žinoma iš televizijos serialo „Vokietija 83“, vokiečių-rumunų aktorius Sabinas Tambrea, vaidinęs filme „Liudvikas II“, vokiečių aktorius Falkas Hentschelis (serialai „Strėlė“, „Blyksnis“), britų aktorius Nicholas Farellas“ (filmas „Ugnies vežimai“), “Nimfomanėje“ vaidinęs amerikiečių aktorius Peteris Gilbertas Cottonas ir lietuvių aktoriai.
Filmavimo darbai Vilniuje prasidėjo gegužės 23-iąją. Juos baigti numatoma iki birželio 23 dienos. Per SAT.1 televizijos kanalą filmą planuojama parodyti dar šiemet.
Džekas Skerdikas – liūdniausiai išgarsėjusi paslaptinga nusikaltėlio figūra. Šio karalienės Viktorijos laikų žudiko istorija per daugiau nei 120 metų buvo taip apipinta mitais, kad sunku nustatyti, kur yra tiesa, o kur tiesiog prasimanymai.
Dabar kuriamame vokiečių filme į Džeko Skerdiko istoriją bandoma pažvelgti kitu kampu. Pagrindinė jo herojė – jauna moteris Ana Kosminski (akt. S.Gerhardt), kurios brolis Jakobas (rusų aktorius Vladimiras Burlakovas) įtariamas padaręs Džeko Skerdiko nusikaltimus. Moteriai teks išsiaiškinti, ar jis išties serijinis žudikas, ar ne.
* * *
Aukos – prostitutės
Džeko Skerdijos istorija prasidėjo 1888 m. rugpjūčio 31 dieną, kai buvo nužudyta Mary Ann Niculs. Ji ankstyvą rytą rasta pasmaugta dabartinėje Darvardo gatvėje. Antroji auka – Annie Chapman, kurios kūnas aptiktas ankstų 1888 m. rugsėjo 8-osios rytą galiniame kieme prie įėjimo į 29 Hanburio gatvę Spitalfildse. Elizabeth Stride ir Catherine Eddowes buvo nužudytos rugsėjo 30-ąją, o Mary Jane Kelly – lapkričio 9-ąją. Visos penkios moterys buvo prostitutės.
Iki šiol neaišku, ar jos pažinojo viena kitą. Neaišku ir tai, kiek moterų iš tiesų buvo nužudyta. Manoma, kad jų buvo penkios, tačiau skirtingi šaltiniai pateikia skirtingą nužudytųjų skaičių. Aišku tik tai, kad žudikas buvo išskirtinai žiaurus. Savo aukas jis smaugdavo tol, kol jos mirdavo arba prarasdavo sąmonę, tuomet perpjaudavo joms gerklę ir pasiėmęs dalį vidaus organų palikdavo kūnus ant žemės.
Tyrėjai ne kartą iškėlė prielaidą, kad žudikas – su medicina susijęs asmuo. Jis ypač gerai valdė peilį: žinojo, kaip atlikti tikslius mirtinus pjūvius, mokėjo išpjauti vidaus organus nepažeisdamas aplinkinių organų. Vienai iš nužudytų prostitučių buvo išpjauta gimda, kitai – gimda ir kairysis inkstas, o trečiai – širdis.
Gaubia paslaptis Vis dėlto, kas iš tiesų buvo Džekas Skerdikas, išsiaiškinti nepavyko. Buvo manyta, jog žudikas yra škotų-kanadiečių gydytojas Thomasas Neillas Creamas. Jis buvo apkaltintas ne vienos prostitutės nužudymu ir už tai nuteistas mirti pakariant. Prieš pat mirtį jis prisipažino esąs Džekas Skerdikas, tačiau jo tiesa įrodyta nebuvo.
Tarp įtariamųjų buvo patekęs ir karališkosios šeimos narys – karalienės Viktorijos anūkas princas Albertas. Jis ne kartą naudojosi Londono prostitučių paslaugomis, dėl to pasigavo sifilį ir susirgo smegenų liga. Buvo manoma, kad princas savo aukas žudydavo karietoje, o po to tiesiog išmesdavo į gatvę. Įtariamųjų buvo daugybė, tačiau policija negalėjo įrodyti nė vieno jų kaltės ir labai menka tikimybė, kad tikrasis žudikas bus kada nors atskleistas.
Kas rašė laiškus?
Tuo metu, kai buvo įvykdytos minėtos žmogžudystės, žudikas Džeko Skerdiko vardu raudonu rašalu pasirašė keliuose policijai ir laikraščiams adresuotuose laiškuose, kuriuose žadėjo ir toliau „pjaustyti kekšes“. Taip to meto visuomenė išgirdo Džeko Skerdiko vardą. Laiškų autentiškumas niekada nebuvo įrodytas: kartą laišką parašė šlovės ieškantis žurnalistas, kartą papokštauti, o gal pagąsdinti panoręs londonietis ir dar daugelis norinčiųjų prisiimi pagarsėti spėjusio žudiko „garbę“.
Vis dėlto bent kelis kartus rašė ir tikrasis Džekas Skerdikas. Kartą kraupų siuntinį gavo George'as Luskas, organizacijos „Whitechapel Vigilance Committee“ vadovas – į šią organizaciją susibūrė savanoriai, kurie, prasidėjus žudynėms, patruliuodavo šio Londono rajono gatvėse. Siuntinyje buvo ne tik žudiko laiškas, bet ir žmogaus inkstai. Laiške buvo parašyta: „Iš pragaro. Pone Luskai, siunčiu Jums pusę konservuoto vienos moters inksto. Kitą pusę aš išsikepiau ir suvalgiau, buvo labai skanu. Jei tik šiek tiek palauksite, atsiųsiu Jums kruviną peilį, kuriuo jį išpjoviau. Parašas. Pone Luskai, pagaukite mane, kai galėsite.“ Vėliau tyrimai parodė, kad inkstas priklausė C.Eddowes, kuri buvo nužudyta 1888 m. rugsėjo 30-ąją.
Tiesiog pramanas?
Britų istorikas Andrew Cookas iškėlė hipotezę, kad Džekas Skerdikas iš tiesų niekada neegzistavo, o jį sugalvoti galėjo kriminalines temas rašantys žurnalistai. Istorikas įsitikinęs, kad tokį personažą sugalvojo Londono laikraščio „The Star“ leidėjai, tokiu būdu siekdami padidinti leidinio tiražą.
Kai 1888 m. pasirodė žinia apie antrą nužudytą moterį, laikraščio kasdienis tiražas pasiekė 232 000 egzempliorių. Vos tik buvo suimtas pirmasis įtariamasis, susidomėjimas šia istorija greitai atslūgo, o tiražas – sumažėjo. Idėja apie laiškus rašantį žudiką vėl sužadino gyventojų susidomėjimą ir pakėlė laikraščio populiarumą.
Faktai ir įdomybės
Džekas Skerdikas buvo pirmasis šiuolaikinis serijinis žudikas.
Ploni plaukai, gilios pilkos akys, raudona spuoguota nosis – toks Džeko Skerdiko fotorobotas buvo sukurtas pagal liudininkų pasakojimus.
2006 m. BBC „Istorijos žurnalas“ suteikė Džekui Skerdikui visų laikų blogiausio brito titulą.
Neseniai rastas 15,23 cm peilis gali būti būtent tas šaltasis ginklas, kuriuo žudė garsusis Viktorijos laikų serijinis žudikas Džekas Skerdikas. Peilis buvo rastas tarp daiktų, priklausančių chirurgui iš Velso serui Johnui Williamsui – jis buvo laikomas žmogžudysčių įtariamuoju.
Apie Džeką Skerdiką parašyta per 200 knygų, sukurti penki ilgametražiai filmai, o internete jam skirta 200 000 puslapių.
