Žiniasklaidos pranešimus apie režisieriaus, sukūrusio daugybę
pripažinimo pelniusių filmų, įkvėptų audringos Lenkijos
istorijos, naujienų agentūrai AFP patvirtino vienas šeimos draugas,
pageidavęs neviešinti jo vardo.
Ši šaltinis atskleidė, kad A.Wajda mirė ligoninėje nuo
plaučių nepakankamumo, kelias dienas išbuvęs dirbtinai sukeltoje
komoje.
A.Wajdos pirmieji filmai buvo paženklinti skausmingų
išgyvenimų per Antrąjį pasaulinį karą ir lenkų pasipriešinimo
naciams, kurie režisieriaus tėvynę buvo okupavę beveik šešerius
metus.
Lenkų kino režisierius ir scenaristas Krzysztofas Piesiewiczius
sakė, kad Wajda, 2000 metais pelnęs
„Oskarą“ už visos karjeros pasiekimus, į savo filmus
įtraukdavo politinį aspektą.
„Didis menininkas, – pabrėžė K.Piesiewiczius. – Bet taip
pat vienas iš Lenkijos laisvės kūrėjų, ypač nuostabiai
perteikdavęs mūsų tapatybę.“
Kino kritikas Tomaszas Raczekas savo
„Twitter“ žinutėj rašo: „Lenkų kinas ilgai gedės.“
1926 metų kovo 26 d. Lenkijos šiaurės rytiniame Suvalkų
mieste, netoli Lietuvos, gimęs A.Wajda mėgino sekti savo tėvo
pėdomis ir pasirinko kario karjerą, bet 1939 metais buvo pašalintas
iš karo akademijos. Jo tėvas Jakubas kartu su tūkstančiais kitų
Lenkijos kariuomenės karininkų buvo nužudytas Sovietų Sąjungos
saugumo pajėgų per vadinamąsias Katynės žudynes.
Vėliau A.Wajda mokėsi garsioje Lodzės kino mokykloje.
Jo pirmasis pilnametražis filmas – „Karta“ (Pokolenie,
1955), vaizduojantis jaunų lenkų virsmą suaugusiaisiais nacių
okupuotoje Varšuvoje – laikomas „Lenkijos kino mokyklos“,
kuriai ypač būdingos heroizmas ir romantizmas, debiutu.
1957 metais A.Wajdos filmas „Kanalas“ (Kanal), meistriškai
perteikiantis 1944-ųjų Varšuvos sukilimo kovotojų prieš okupantus
nacius dvasią, pelnė Kanų žiuri specialųjį apdovanojimą
Prancūzijoje.
„Tai buvo visko pradžia“, – 2007-aisiais duodamas interviu
AFP sakė A.Wajda.
Apdovanojimas „Solidarumui“
Per 1977 metų Kanų festivalį jis parodė Lenkijos komunistinį
režimą kritikuojantį filmą „Žmogus iš marmuro“.
Trejais metais vėliau sukurta juosta „Žmogus iš geležies“
vaizduoja Lenkijos antikomunistinės profesinės
sąjungos „Solidarumas“ iškilimą.
Šis filmas 1981-aisiais laimėjo Kanų „Auksinę palmės
šakelę“, nors tuo metu Lenkijos režimas ėmėsi represijų prieš
„Solidarumą“, o šalyje paskelbė karo padėtį.
„Diena, kai laimėjau „Auksinę palmės šakelę“, mano
gyvenime, aišku, buvo labai svarbi. Tačiau žinojau, kad šis
apdovanojimas – ne vien man. Tas apdovanojimas taip pat buvo skirtas
sąjungai „Solidarumas“, – A.Wajda sakė AFP.
1981-aisiais pelnytas pagrindinis Kanų festivalio apdovanojimas
išgelbėjo A.Wajda nuo arešto savo šalyje. Tuo metu buvo suimta
daug režisieriau draugų, tarp jų garsusis „Solidarumo“ lyderis
Lechas Walesa.
Į režimo nemalonę patekęs A.Wajda ėmėsi kurti filmus
užsienyje: Prancūzijoje jis susuko „Dantoną“ (Danton, 1983),
kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Gerardas Depardieu (Žeraras
Depardjė), o Vokietijoje 1986-aisiais buvo sukurtas „Meilė
Vokietijoje“ (Eine Liebe in Deutschland).
1989 metais žlugus komunistiniam režimui Lenkijoje A.Wajda
grįžo prie savo šalies karo metų istorijos ir sutelkė dėmesį į
istorijas, kurias komunistai stengdavosi užgniaužti. 1990-aisiais
susuktas „Korčakas“ (Korczak) pasakoja apie Januszą Korczaką
(Janušą Korčaką), lenkų ir žydų kilmės gydytoją pediatrą,
rašiusį knygeles vaikams ir žuvusį per Holokaustą.
Kitas filmas – 2008 metais sukurta ir „Oskarui“ nominuota
„Katynė“ (Katyn) – pasakoja tragišką paties A.Wajdos tėvo
istoriją.
Armijos pėstininkų pulko kapitonas Jakubas Wajda buvo vienas iš
22,5 tūkst. lenkų karininkų, 1940 metais nužudytų sovietų ir
palaidotų Katynės miške.
A.Wajda tęsė darbą ir vėlyvajame savo gyvenimo etape, o
rugsėjį Toronto kino festivalyje įvyko jo vėliausio filmo
„Povaizdžiai“(Powidoki) premjera.
Šios juostos veiksmas vyksta stalinistinio laikotarpio Lenkijoje
ir vaizduoja iššūkius, patirtus avangardo menininko Wladyslawo
Strzeminskio (Vladyslavo Sčeminskio). Varšuva siųs šį filmą
varžytis dėl „Oskaro“ geriausio šių metų užsienio filmo
kategorijoje.