Kino pasaulio grandas, lenkų naujosios bangos pradininkas. Taip tituluojamas spalio 9-ąją miręs daugybės klasika tapusių filmų autorius A.Wajda. Jam buvo 90 metų.
Jis – „Oskaro“ laureatas už gyvenimo nuopelnus, Kanų Auksinės palmės šakelės, Europos kino akademijos, Berlyno, Venecijos kino festivalių prizų laureatas, bet žiūrovai jį pamilo ir vertino ne dėl regalijų.
Lenkijos istorijos skauduliai, žmogaus moralinis apsisprendimas istorinių kataklizmų akivaizdoje, asmenybės vidinis prieštaringumas – tai svarbiausios kūrybos temos, prie kurių A.Wajda nuolat grįždavo ir kurių kinematografinis įprasminimas prie ekrano prikausto žiūrovus.
A.Wajda gimė 1926-ųjų kovo 26-ąją Suvalkų mieste netoli Lietuvos. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis buvo spėjęs baigti septynias mokyklos klases ir neteko tėvo, kuris buvo sušaudytas Katynėje.
Vokiečių okupacijos metais dirbo kroviku ir sandėlininku, prisiekė lenkų pasipriešinimo judėjimo organizacijai „Armia Krajowa“. Sąlytis su juo vėliau atsispindėjo ne viename režisieriaus filme.
Nuo 1946-ųjų iki 1949-ųjų A.Wajda studijavo tapybą Krokuvos menų akademijoje, bet nusprendė tapti kino režisieriumi ir išvyko į Lodzės kino mokyklą.
Sukūręs kelias dokumentines ir trumpametražes juostas debiutavo vaidybiniu filmu „Karta“ (1954 m.), vaizduojančiu jaunų lenkų virsmą suaugusiaisiais nacių okupuotoje Varšuvoje.
Pasaulinį pripažinimą ir pirmą Kanų festivalio specialųjį prizą A.Wajdai pelnė jau antras ilgametražis filmas „Kanalas“ (1957 m.), pasakojantis apie kilnų ir didvyrišką Varšuvos sukilimo pralaimėjimą.
Šie du filmai kartu su „Pelenais ir deimantu“ (1958 m.) sudaro trilogiją apie okupuotos Lenkijos gyvenimą ir „Armia Krajowa“ veiklą. Ji laikoma lenkų kino mokyklos, kuriai ypač būdingas heroizmas ir romantizmas, pradžia ir įtvirtino A.Wajdą tarp svarbiausių Europos naujosios kartos režisierių. Šį statusą A.Wajda ne kartą patvirtino.
Daugiau kaip pusšimčio juostų A.Wajdos filmografija – tai tarsi Lenkijos epopėja, esminių šalies istorijos momentų kronika, jos idealų ir vizijų saga.
„Didis menininkas, – pabrėžė lenkų kino režisierius ir scenaristas Krzysztofas Piesiewiczius. – Taip pat vienas Lenkijos laisvės kūrėjų, ypač nuostabiai perteikdavęs mūsų tapatybę.“
Tarp tokių filmų – Lenkijos komunistinį režimą kritikuojanti drama „Žmogus iš marmuro“, juosta „Žmogus iš geležies“, vaizduojanti Lenkijos antikomunistinės profesinės sąjungos „Solidarumas“ iškilimą, „Katynė“ – apie sovietų sušaudytus 22,5 tūkstančio lenkų karininkų, tarp jų – ir režisieriaus tėvą.
Tai pirmas kinematografinis pasakojimas apie šį nusikaltimą. A.Wajda pavadino jį sunkiausiu filmu savo gyvenime.
Kiti garsūs režisieriaus filmai: „Viskas parduodama“ (1968 m.), „Peizažas po mūšio“ (1970 m.), „Pažadėtoji žemė“ (1974 m.), „Be nuskausminimo“ (1978 m., Kanų festivalio Ekumeninės žiuri prizas), „Katynė“ (2007 m.), „Valensa. Vilties žmogus“ (2013 m.) ir kt.
A.Wajda tęsė kūrybinį darbą ir būdamas solidaus amžiaus – rugsėjį Toronto kino festivalyje įvyko jo paskutinio filmo „Povaizdžiai“ premjera.
Šios juostos veiksmas vyksta stalininio laikotarpio Lenkijoje ir vaizduoja iššūkius, kuriuos patyrė menininkas avangardistas Wladyslawas Strzeminskis. Šis filmas varžysis dėl „Oskaro“ geriausio šių metų užsienio filmo kategorijoje.
Gyvenimas – tarsi nuobodi pjesė
Su A.Wajda bendravusiems žmonėms į atmintį yra įsirėžusios jo mintys apie gyvenimą, kiną, Dievą.
„Gyvenime reikia labai daug nuveikti, kad bent du ar trys darbai liktų ir po tavo mirties.“
„Manau, kad rimto menininko gyvenime visada ateina akimirka, kai jis turi daryti įtaką savo šalies dabarčiai ir ateičiai ne tik kūryba.“
„Gyvenimas panašus į nuobodžią pjesę teatre, bet neskubėkite išeiti nepasibaigus spektakliui.“
„Kinas – geriausias berniukų žaislas.“
„Vaikystėje aš nuolat persišaldydavau. Sėdėdamas namuose valandų valandas pavydžiai žiūrėdavau pro langą į kieme žaidžiančius vaikus. Aš veržiausi gyvenimo link, bet liga mane laikė per atstumą nuo jo. Matyt, taip atsirado polinkis į melancholiją, kuri leidžia man kartkartėmis būti kūrėju, o ne tik kino režisieriumi.“
„Mes žavėjomės Federico Fellini filmais. Ir supratome, kad toks kinas – mūsų orientyras. Tai buvo svarbu, nes lenkų filmai turėjo galimybę pasiekti pasaulio ekranus.Tuomet stūksojo Berlyno siena. Vakarai klausė: „Kas vyksta už tos sienos?“ O mes Lenkijoje kūrėme kiną, kad pasakytume jiems, kas už jos dedasi. Ko gero, tai tokie filmai kaip „Viskas parduodama“, „Pelenai ir deimantas“, Wojciecho Jerzy Haso, Jerzy Kawalerowicziaus, mūsų jaunesniojo kolegos Krzysztofo Zanussio filmai.“
„Kai kurie žmonės įsitikinę, kad Dievas yra tik tam, kad su jais bendrautų.“
Parengė Milda Augulytė
