„Tylą“ susukusio Martino Scorsese's išpažintis: „Vartojau narkotikus, vos nemiriau“

Praėjus keliems dešimtmečiams po kovos su mirtimi, 74 metų režisierius Martinas Scorsese hollywoodreporter.com papasakojo apie laimėtą įspūdingą bylos ieškinį, badaujančius aktorius ir mirtį filmavimo aikštelėje. Visa tai teko išgyventi tam, kad jo svajonių projektas – japonų autoriaus šedevras – pasiektų kino ekranus: „Buvau aklas, o dabar regiu.“

M.Scorsese susuko „Tylą“.<br>„ViDa Press“ nuotr.
M.Scorsese susuko „Tylą“.<br>„ViDa Press“ nuotr.
M.Scorsese susuko „Tylą“.<br>„ViDa Press“ nuotr.
M.Scorsese susuko „Tylą“.<br>„ViDa Press“ nuotr.
M.Scorsese sukūrė filmą „Tyla“.<br>Platintojų nuotr.
M.Scorsese sukūrė filmą „Tyla“.<br>Platintojų nuotr.
M.Scorsese sukūrė filmą „Tyla“.<br>Platintojų nuotr.
M.Scorsese sukūrė filmą „Tyla“.<br>Platintojų nuotr.
M.Scorsese sukūrė filmą „Tyla“.<br>Platintojų nuotr.
M.Scorsese sukūrė filmą „Tyla“.<br>Platintojų nuotr.
M.Scorsese sukūrė filmą „Tyla“.<br>Platintojų nuotr.
M.Scorsese sukūrė filmą „Tyla“.<br>Platintojų nuotr.
M.Scorsese sukūrė filmą „Tyla“.<br>Platintojų nuotr.
M.Scorsese sukūrė filmą „Tyla“.<br>Platintojų nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Mar 11, 2017, 3:34 PM, atnaujinta Apr 8, 2017, 4:35 AM

1978-aisiais M.Scorsese atsidūrė ant mirties slenksčio. Ilgi metai sunkaus gyvenimo ir narkotikų vartojimo galiausiai atsiliepė režisieriui, tačiau jis ir toliau vertė save dirbti, kol galiausiai vieną dieną nualpo. „Baigęs filmuoti „Niujorkas, Niujorkas“ (angl. „New York, New York“), pradėjau rizikuoti, – sakė Scorsese. – Neradau sau vietos, mano gyvenime vyravo neramumai, taigi pasinėriau į kitą pasaulį, mane patraukė pavojingoji gyvenimo pusė. Atsidūriau ligoninėje ir nustebau, kad vos nemiriau.“

Būdamas 35 metų M.Scorsese kovojo dėl savo gyvybės. „Daugybė dalykų prie to prisidėjo, – tęsė jis. – Piktnaudžiavimas medikamentais, į kuriuos mano organizmas reagavo keistai. Svėriau vos 109 svarus (apie 50 kg). Tai nebuvo vien dėl narkotikų – astma taip pat prisidėjo. Mane laikė ligoninėje dešimt dienų ir naktų, ir jie manimi rūpinosi, tie gydytojai, ir aš supratau, jog nenoriu mirti ir nenoriu veltui iššvaistyti savo gyvenimo.“

Būdamas vienas ligoninės palatoje, kartais aplankomas tokių draugų kaip Roberto De Niro, režisierius prisiminė savo šaknis, kai buvo auklėjamas kataliku Niujorko rajone, vadinamame Mažąja Italija („Little Italy“), dviejų siuvėjų šeimoje.

Kai M.Scorsese buvo mažas, jį sužavėjo charizmatiškas kunigas ir vienu metu jis net norėjo stoti į kunigų seminariją, tačiau buvo išmestas iš parengiamosios seminarijos, nes niekada nesugebėdavo laiku atvykti į mišias. „Po šitiek metų apstulbau supratęs, koks buvau naivus,“ – sakė M.Scorsese. – Aš meldžiausi. Bet jei ir meldžiausi, tai buvo tik tam, kad išgyvenčiau tas dešimt dienų ir naktų. Pamaniau, kad buvau išgelbėtas kažkokiam tikslui. O jei tai buvo ir be tikslo, vis vien privalėjau pasinaudoti man suteikta proga.“

Kai M.Scorsese patyrė šį dvasinį nušvitimą, tarsi purvas nusiplovė nuo jo akių ir jis praregėjo, panašiai kaip nutiko neregiui Biblijoje. „Naujajame Testamente jie visi skundėsi, kad Jėzus bendrauja su mokesčių rinkėjais ir kekšėmis, -aiškino režisierius, – O žmogus atsakė: „Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.“

Po kelių dešimtmečių M.Scorsese vėl patyrė tikėjimo krizę, kuria pasinaudojo kurdamas kitą istoriją, pasakojančią apie vyrus, susidūrusius su tokiu pačiu iššūkiu, tik kitoje vietoje ir kitu laiku – XVII a. Japonijoje.

Paremtas Shusaku Endo 1966-ųjų metų romanu filmas „Tyla“, kuriame vaidina tokie aktoriai kaip Andrew Garfieldas, Adamas Driveris ir Liamas Neesonas, vaizduoja fizinę bei emocinę dviejų jėzuitų kunigų kelionę iš Portugalijos į Japoniją, kurios metu jie bando atversti kuo daugiau kitatikių, tačiau yra persekiojami dėl savo tikėjimo.

46,5 milijono dolerių kainavęs filmas, kurio sukūrimas užtruko 28 metus, turėjo daugybę juodraščio versijų, įvairios žvaigždės buvo sutikusios jame vaidinti, pavyzdžiui, Danielas Day-Lewisas, Benicio Del Toro ir Gaelas Garcia Bernalas. Taip pat filmas susidūrė su tokiais iššūkiais, dėl kurių beveik nutrūko jo kūrimo procesas. „ Tai buvo neįtikėtinas teisinių problemų Gordijaus mazgas,“ – sakė M.Scorsese.

Filmas bus tikras išbandymas kino studijos „Paramount“ rinkodaros specialistams, kadangi studija turės įtikinti žiūrovus peržiūrėti dviejų valandų ir keturiasdešimties minučių trukmės juostą, pasakojančią apie žmonių patiriamas kančias ir išganymą, bei prašys žiūrovų pasinerti ne tik į M.Scorceses vaizduotę, tačiau ir į jo dvasinį pasaulį. „Esu tikintysis, turintis kelias abejones, – prisipažino M.Scorsese. – Bet tos abejonės skatina mane rasti grynesnę kito esmę, grynesnę žodžio „Dievas“ esmę.“

„Tyla“ M.Scorseses kelyje atsirado kilus sumaiščiai dėl jo 1988-ųjų filmo „Paskutinis Kristaus gundymas“ pagal Nikos Kazantzakis prieštaringą romaną, kuriame pasakojama, kad Jėzus buvo gundomas nulipti nuo kryžiaus ir gyventi kaip paprastas žmogus.

Tai, ką režisierius norėjo parodyti šiuo filmu – galbūt dvasinį dialogą, – nublanko prieš kritikos laviną ir net religinių fanatikų grasinimą nužudyti. Tačiau šio filmo dėka M.Scorsese gavo ir netikėtą dovaną.

„Mes rodėme pirminę filmo versiją religinėms grupėms ir tiems, kurie skundėsi dėl jo, nors ir nebuvo matę, – prisiminė Scorsese. – Mes nuėjome į viešbutį čia Niujorke ir surengėme privačią vakarienę, ir Vyskupų bažnyčios arkivyskupas Paulas Moore jaunesnysis buvo ten su savo žmona. Prieš išeidamas jis pasakė: „Turiu knygą, kurią noriu tau atsiųsti.“

Ta knyga buvo Endo romanas, kuriame tikri asmenys buvo sulieti su išgalvotais veikėjais ir kuriame buvo pasakojama apie misionierius Sebastiano Rodrigueso (vaidina Andrew Garfieldo) ir Francisco Garrpe (vaidina Admas Driveris), kurie atvyksta į Japoniją 1639-aisiais, ieškodami savo pirmtako, tėvo Cristovao Ferreira (vaidina Liamas Neesonas), kuris, pasak gandų, „išsižadėjo savo religijos“.

M.Scorsese buvo pernelyg emociškai išsunktas po „Paskutinio Kristaus gundymo“ filmavimo ir nebaigė skaityti romano, tačiau sugrįžo prie jo 1989-ųjų rugpjūtį ir nusprendė nusipirkti teises į romaną: „Mane sužavėjo išsižadėjimo akimirka, – sakė M.Scorsese. – Tačiau nevisiškai supratau epilogą, kuriame aprašomi Rodrigueso gyvenimo metai po to, kai jis buvo kankinamas, o vėliau išlaisvintas. Pamaniau, kad būtų įdomu parašyti scenarijų.“

Remdamasis M.Scorseses susidomėjimu Italijos kino studijos „Cecchi Gorri Pictures“ padalinys sumokėjo 700 tūkstančių dolerių ir pasamdė M.Scorcese su jo ilgalaikiu partneriu Jay Cocksu parašyti scenarijų. Teisiniai dokumentai nurodo, jog už savo paslaugas jie gavo 250 tūkstančių dolerių su papildomai pažadėtais 150 tūkstančių dolerių, jei projektas pajudės į priekį. Tačiau J.Cocksas veltui ieškojo istorijos emocinės esmės.

„Buvau suglumintas, – sakė jis. – Iškart puoliau į kūrybinę krizę. Man buvo sunku rasti tematinę istorijos liniją, bet sandoris buvo sudarytas ir aš pradėjau rašyti.“

Baigęs rašyti jis žinojo, kad scenarijus netinkamas. „Martis neišrėžė savo didžiausios kritikos ar frazės „na, bent jau stengeisi, – ironiškai kalbėjo J.Cocksas. – „Tuomet žinai, kad visai prisidirbai, tačiau aš to nesulaukiau.“ Vis dėlto buvo akivaizdu, kad scenarijui trūko širdies, tad J.Cocks pradėjo dirbti su kitais projektais, o Scorsese per tą laiką sukūrė 1995-ųjų „Kazino“ (Casino) ir 1997-ųjų „Kundun“.

Filmo „Tyla“ darbai nurimo ir trumpam atgijo 2003-aisiais, po filmo „Niujorko gaujos“ („Gangs of New York“) išleidimo, kai M.Scorcese ir J.Cocksas tarėsi vėl atgaivinti projektą.

„Turėjau iš naujo įtikinti Jay, – sakė Scorsese. – Tą vakarą po Akademijos apdovanojimų, kai „Gaujos“ buvo nominuotas geriausiam filmui, mes apsikabinome ir mane užplūdo palengvėjimas. Giliai įkvėpiau ir pasakiau: „Gerai, o dabar „Tyla“. Mes abu nusijuokėme.“

Jų žodžiams nebuvo lemta išsipildyti. Iškilo problemų dėl to, kam iš tikrųjų priklauso istorijos medžiaga, didžiausia problema buvo tai, jog romanas jau buvo 1971-aisiais filmuotas Japonijos režisieriaus Masahiro Shinoda.

Prie viso to prisidėjo ir „Cecchi Gori Pictures“ finansinės problemos. Viskas tik pablogėjo, kai vienas iš kompanijos savininkų Vittorio Cecchi Gori buvo nuteistas kalėti dėl problemų, susijusių su kompanijos bankrotu. Kai teismas pagaliau suteikė filmo teises „Cecchi Gori Pictures“, M.Scorsese jau buvo susitelkęs ties kitais projektais, o 2012-aisiais kompanija padavė jį į teismą dėl „tyčinio ir aplaidaus melagingų duomenų pateikimo.“

Pasak ieškinio, M.Scorsese kelis kartus prašė atidėti filmo kūrimą, kad galėtų režisuoti tokius filmus, kaip „Infiltruoti“ („The Departed“), „Kuždesių sala“ („Shutter Island“) bei „Hugo“, nors dėl to jo laukė finansinės nuobaudos. Ieškinį paskatino tai, kai „Cecchi Gori Pictures“ sužinojo, jog M.Scorsese ruošiasi dar vienam filmui „Volstryto vilkas“ („The Wolf of Wall Street“). Kompanija reikalavo daugiau nei 1,5 milijono dolerių nuostoliams padengti.

2014-ųjų sausį, M.Scorsese ir „Cecchi Gori Pictures“ išsprendė ginčą neteisminiu būdu. „Cecchi Gori Pictures“ sutiko atlaisvinti romano teises, režisierius įsipareigojo sukurti „Tylą“ po „Vilko“. Jo svajonių projektas galiausiai bus įgyvendintas.

Ar bent jau būtų buvęs įgyvendintas, jei būtų buvę pinigų. Nepaisant ieškinio, niekas neišsprendė finansavimo mįslės. Pirminiame biudžete buvo numatyta, jog projektas kainuos 100 milijonų dolerių – tai astronominė suma projektui, filmuojamam Japonijoje.

M.Scorsese ir J.Cocksas pagaliau parašė scenarijų, kuris jiems patiko, tačiau pinigai juostos filmavimui nuplaukė. Net su tokiomis žvaigždėmis kaip Day-Lewisas ir Bernalas, projektas nebuvo įgyvendintas, kadangi arba trūko pinigų, arba režisierius buvo užsiėmęs kitais projektais.

„2009-aisiais mes labai priartėjome, – sako M.Scorsese. – Filmo „Infiltruoti“ prodiuseris Grahamas Kingas sumokėjo už filmavimo vietos suradimą Japonijoje, mes nuvykome į Nagasakį ir susipažinome su „besislapstančiais krikščionimis“ – jų gal 200 ar 300 telikę, jie praktikuoja krikščionybę pagal tai, ką jiems paliko besislapstantys XVII amžiaus krikščionys, jų kalba yra portugalų, japonų ir lotynų kalbų mišinys.“

Nepaisant to, filmas buvo pasmerktas iki 2010-ųjų rugsėjo, kai filmo „Geri vyrukai“ („Goodfellas“) prodiuseris Irwinas Winkleris aplankė M.Scorsese „Hugo“ filmavimo aikštelėje ir paklausė apie „Tylą“.

„Paklausiau, ką padarei su tuo scenarijumi, kurį turėjai šitiek metų?“ – prisiminė I.Winkleris. – O jis atsakė: „Vis nesugebu jo pabaigti. Gal pabaikime jį kartu?“

I.Winkleris pasinėrė į darbą. „Mes tris ar ketverius metus ieškojome, kas galėtų finansuoti projektą, – sakė jis. – Iš esmės visi pasakė „ne“. Skambinau visoms studijoms, visiems nepriklausomiems kūrėjams. Ieškojome visur ir niekaip neradome, kas duotų pinigų. Prancūzijos įmonė „MK2“ išreiškė didelį susidomėjimą, mes šešis mėnesius su jais derėjomės, tačiau jie nusprendė pasitraukti iš projekto. Tai buvo labai labai liūdna.“

Tuomet lyg iš giedro dangaus I.Winkleris sulaukė skambučio iš prodiuserio Randallo Emmetto.

Kažkada dirbęs su Marku Wahlbergu, R.Emmettas sukūrė dešimtis filmų – pradedant nuo 2000-ųjų „Escape to Grizzly Mountain“. Gavęs daug pinigų iš Dubajaus filmų kūrėjas ir jo partneris George'as Furla norėjo dirbti su M.Scorsese ir įtikino jį nuvykti į Kanus, kur 2013-ųjų gegužę jis ir jo partneriai sužavėjo užsienio pardavimų agentus.

Stuarto Fordo filmų studija „IM Global“ sutiko sumokėti 21 milijoną dolerių už filmo teises, Emmetto rėmėjai įsipareigojo sumokėti dar 25 milijonus dolerių, o studija „Paramount“ sutiko tapti vidaus rinkos filmo platintoja.

Viskas tarsi buvo sutarta, kai netikėtai dingo didelė dalis finansavimo sumos – prieš pat prasidedant juostos filmavimui 2015-ųjų pradžioje. Filmo komanda buvo nežinioje, kol meksikietis finansuotojas Gastonas Pavlovichius ir jo partneris Dale'as Brownas (kurie jau ir taip investavo į filmą), sutiko padengti dingusius milijonus.

Biudžetą sudarė daugiau nei 46 milijonai, ir filmavimas turėjo prasidėti.

Tačiau vieta, kurioje filmas bus filmuojamas nuolatos keitėsi.

„Mes išnaršėme Naująją Zelandiją, Vankuverį, Ramiojo vandenyno šiaurės vakarinę pakrantę, – kalbėjo M.Scorseses partnerė Emma Tillinger Koskoff. – Mes apskaičiavome biudžetą visoms šioms vietoms, nes filmuoti šį filmą Japonijoje būtų kainavę beveik 100 milijonų. Tačiau mes gavome gerą pasiūlymą iš Taivano ir nusprendėme filmuoti ten.“

Kuomet M.Scorcese jau buvo rimtai užsiėmęs parengiamaisiais filmo darbais, keletas geriausių šių laikų aktorių apsilankė jo Manhatano biure atrankoms į filmą.

„Neįtikėtinai nerimavau, – sakė A.Garfieldas, kuris tuo metu buvo bebaigiantis filmuotis filme „Nepaprastasis žmogus-voras 2“ („The Amazing Spider-Man 2“).

A.Garfieldas buvo pasamdytas likus metams iki filmavimo, atsisakė visų kitų pasiūlymų ir pasinėrė į jėzuitų literatūrą. Jis reguliariai susitikdavo su tėvu Jamesu Martinu, kunigu, kuris buvo vienas iš patarėjų kuriant filmą.

„Jis man suteikė dvasinių patarimų, tarsi būčiau vienas iš besimokančių jėzuitų, – sakė A.Garfieldas.  - Tai tapo asmenine kelione man, dviguba kelione. Aš ir Rodrigues keliavome kartu tam, kad aš galėčiau patirti kaip istorijos įvykiai paveikia jauną, ambicingą, protingą, išsimokslinusį jėzuitą, kuris atsiduria pirmosiose karo dėl krikščionybės linijose.“

Kai A.Driveris buvo atrinktas kaip antrasis pagrindinis misionierius, abu jauni aktoriai buvo išsiųsti į jėzuitų prieglobstį Velse, kur A.Garfieldas baigė itin sunkius šventojo Ignatiaus Loyolos sukurtus dvasinius išbandymus.

„Tai tarsi dvylikos žingsnių programa, – A.Garfieldas paaiškino. – Tiesą sakant, ja remiasi daugybė dvylikos žingsnių programų, tai ilgalaikė meditacija ir maldos praleistos įsivaizduojant Kristaus gyvenimą, istorija po istorijos, evangelija po evangelijos, ir sėdint su jo mokymais, sėdint su juo, kai jis atranda save, ir medituojant apie jo gyvenimą ir net nukryžiavimą.“

Kai atėjo filmavimo metas, A.Garfieldas ištarė: „Buvau pilnas visos tos informacijos ir to noro skleisti Kristaus mokymą, kurį aš pradėjau dievinti.“

Dievinimas pavirto siaubu, kai likus dviems savaitėms iki filmavimo pradžios 2015-ųjų sausį, žuvo statybų darbuotojas.

„Studija, kurioje filmavome, turėjo kelias įvairias filmavimo aikšteles, kurios buvo perdaromos mūsų tikslams“, – sakė Koskoff. – Studija mums pasakė, kad viena iš struktūrų, kurias norėjome naudoti, buvo nesaugi. Mes pasamdėme nepriklausomą statybų bendrovę, kad jie padarytų konstrukciją saugią. Atsitiko nelaimė, siaubinga nelaimė – jie tvirtino pastatą, kai žirklinis keltuvas atsitrenkė į stogo šoną, ir struktūra sugriuvo, žuvo vienas žmogus, o du buvo rimtai sužeisti. Tai be galo paveikė visus, kurie dirbo prie filmo.“

Filmavimas nebuvo lengvas. Nuolat besikeičiantis oras, neprieinamos vietos, sunkumai teisingai perteikti to meto įvykius persekiojo filmo kūrėjus.

Kai kurie tų sunkumų privertė M.Scorseses komandą ištyrinėti temas, apie kurias galėjo papasakoti vos keli istorikai.

„Originalioje scenarijaus versijoje buvo parašyta, jog „samurajus ateina ir suima jį, – sakė Marianne Bower, M.Scorseses prodiuserė. – Vienas mūsų konsultantų pasakė: „Kaskart, kai jie apibūdina Japonijos pareigūnus, jie sako samurajus. Jums reikia specifikuoti samurajaus rangą, nes jie turi hierarchiją.“ Taigi mes turėjome sužinoti, kokie yra skirtingi rangai.“

Kita problema buvo kalba. „Scenarijus japonų veikėjams perėjo dvi stadijas, – pasakojo M.Bower. – Visų pirma, jis buvo išverstas į XVII amžiaus japonų kalbą. Tuomet japonų istorikai ir kalbininkai pritaikė tą versiją, kad ją suprastų šiuolaikiniai žiūrovai.“

„Buvo sunku fiziškai nusigauti į vietą, nuolat kopti į kalnus“, – pripažino M.Scorsese. – Turėjau apsauginį, kuris kartais užnešdavo mane, nes buvo pernelyg statu ir turėjai būti atsargus.“

Subtropinis klimatas taip pat nepadėjo. Kartą karštis pasiekė rekordinę temperatūrą. „Prisimenu, kad vos nenualpau, o visi tiesiog išsirengė ir tęsė filmavimą“, – pridūrė M.Scorsese. Kitą dieną temperatūra nusileido ir „mes buvome užpulti vėjo ir lietaus. Prasidėjo uraganas ir mes filmavome siaučiant uraganui.“

Koskoff prisimena sulaukusi skambučio ketvirtą ryto, kuris įspėjo, jog jie buvo žaibų audros viduryje: „Makiažo palapinė buvo nupūsta nuo pakalnės ir visa mūsų infrastruktūra buvo sunaikinta. Mes turėjome 400 statistų, sėdinčių autobuse ant kalno per audrą, mes tiesiog turėjome tai išlaukti.“

Sunkiausias iššūkis komandos nariams buvo neįtikėtinas svorio kritimas.

„Manau, netekau 51 svaro (apie 23 kg)“, – sakė A.Driveris.

„Badavimas paveikia tavo protą, ypač kai filmuoji Taivane, nieko nepažinodamas. Naktimis miegodavau gal tris valandas ir mane lankydavo skaniausių puotų su artimiausiais žmonėmis vizijos. Tai labai izoliuoja ir sukuria dvasinį alkį ir verčia ilgėtis paguodos ir ryšio su žmonėmis“, - pridūrė A.Garfieldas.

Vėlyvą lapkritį M.Scorsese pirmą kartą ekrane pademonstravo savo filmą. Mėnesio pabaigoje jis su savo žmona Helena, dviem dukromis ir keliais pagrindiniais komandos nariais išskrido į Romą, kad parodytų filmą 200-ams jėzuitų kunigų Vatikane.

Privačiame susitikime su popiežiumi Pranciškumi M.Scorcese padovanojo jam paveikslo „Madona sniege“ kopiją, paremto japonišku paveikslu, kuriuo žavėjosi besislapstantys krikščionys.

„Mes kalbėjomės apie filmą ir apie tai, kad Andrew perėjo dvasinius išbandymus, – dėstė M.Scorsese. – Pasakiau jam, kad kitas žingsnis A.Garfieldui buvo būti įšventintam, tačiau vietoj to jis gavo mane. Iš to jis smagiai pasijuokė. Mes buvome susijaudinę, tačiau jis buvo malonus ir mus nuramino. Jis mums padovanojo po rožinį ir pasakė: „Melskitės už mane.“ Tai buvo labai jautri akimirka. Jis palaimino mano žmoną ir palinkėjo, kad mano filmas būtų sėkmingas. Pasakiau, kad po jo palaiminimo taip ir bus.“

Kad ir kaip tai buvo reikšminga, tai nublanko prieš filmo parodymą jėzuitams.

„Tai buvo neįtikėtina“, – kalbėjo J.Cocksas. – Seanso metu tvyrojo tyla, kai jie mūsų nuostabai ką nors atpažindavo, skambėjo juokas, o pabaigoje buvo ir ašarų. Filmas tikrai paveikė visus, kurie ten buvo, to mes ir tikėjomės.“

Tai M.Scorsesei padėjo suprasti, kodėl jis ėmėsi kurti šį filmą. „Temos, plėtojamos filme, priminė jam apie jame giliai paslėptas tikėjimo sėklas, o apie tai jis kalba ypač retai, – sakė J.Cocksas. – Tai jam buvo ne tik iššūkis – tai jam suteikė tam tikrą ramybę.“

Parengė Ernesta Vyčaitė

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.