„Sėdo ant kino adatos būdamas penkerių.
Priklausomybė liko visam gyvenimui. Jis – ne režisierius, ne scenarijų autorius, ne kino kritikas. Jis – žmogus, kuriam Holivudas pasiūlė per mažai“, – taip pristatomas filmas apie V.Isodą, kurio premjera numatyta per jau prasidėjusį kino festivalį.
68 metų V.Isodą pažįsta kiekvienas, kuris buvo užsukęs į Ozo gatvėje nuo senų laikų esančią Ozo kino salę pasižiūrėti rimto filmo.
Kitokie čia ir nedemonstruojami, o į priekaištus, kad kai kurios juostos dvelkia naftalinu, vilnietis atšauna: „Iki nespalvoto kino reikia priaugti!“
Šeimininkas nesikremta, jei į seansą Ozo kino salėje ateina vos du žmonės. Jei būna penkiolika žiūrovų, V.Isoda teigia, kad salė sausakimša. Su kiekvienu jis pasišneka, kiekvienam pasiūlo leidinių apie kiną.
Šventei – porą mėnesių
Atostogų dėl festivalio pasiprašęs V.Isoda susirašė pusšimtį naujausių filmų, kuriuos norėtų per tas dienas pamatyti.
Bet jis puikiai supranta, kad ne visas juostas peržiūrės. Pritrūks ir laiko, ir pinigų.
„Peržiūrėjau programą. Jeigu žiūrėčiau vieną, nespėčiau į kitą, o tas rodomas tuo pat laiku kaip ir anas“, – greitakalbe apie festivalio filmus bėrė V.Isoda.
Jis įsisvajojo – kaip gerai būtų, jeigu festivalis vyktų kokius du mėnesius.
Tada neskubant būtų galima pamatyti visus filmus.
Nematė V.Isoda ir režisieriaus Rimanto Oičenkos filmo „Holivudas pasiūlė per mažai“, kuriame svarbiausias veikėjas yra jis. Kino gurmanas prisipažino, kad prieš premjerą labai jaudinasi.
Už bilietą – du eurai
„Ar ji dar veikia?“ – nustemba kiekvienas, prašnekus apie Ozo kino salę, kuri net dešimčia dienų vyresnė nei atkurtoji Lietuvos valstybė.
Nuo 1990 metų kovo 1-osios, kai ši salė atvėrė duris, iki dabar jos šeimininkas – V.Isoda. O apskritai jo darbas susijęs su kinu jau pusšimtį metų.
Lietuvos kino studijoje jis pradėjo darbuotis 1967-aisiais.
Antradienį, paskutinę dieną prieš atostogas, kino salėje buvo demonstruojamas Giedrės Žickytės filmas „Meistras ir Tatjana“. Atrodė, kad jį žiūrės tik dvi studentės, bet prieš pat seansą atskubėjo dar keturi žiūrovai.
„Kaip gerai, bet ir vėl turiu nešti dovanas“, – kiekvienu žiūrovu džiaugėsi V.Isoda, įteikdamas pluoštą kino repertuarų, įvairių leidinių apie filmus.
Kitas jo klausimas, kurio neišvengia kiekvienas salės lankytojas, – „Ar jau apsikabinote kavos aparatą?“ Traškučių kvapo, kurį pajusi įžengęs į didžiuosius kino teatrus, čia nerasi. Nebent atsigersi kavos iš aparato.
Tiesa, bilieto kaina kiekvieną naujoką priverčia išsižioti. „Du eurai“, – skamba kažkaip nepadoriai, prisiminus bilietų kainas didžiuosiuose kino teatruose.
Seansui reikia rengtis
V.Isoda neslėpė, kad seansų laiką privalo derinti ne tik prie žiūrovų įpročių, bet ir kaimynų. Mat virš salės įsikūrusi muzikos studija. Kai vyksta repeticijos, filmo dėl triukšmo demonstruoti neįmanoma.
Ozo kino salėje per du dešimtmečius nedaug kas pasikeitė. Tas pats linoleumas koridoriuje, tos pačios kėdės.
„Dviem laipteliais pakilome“, – juokėsi V.Isoda, rodydamas į pakylą salės gale. Dabar paskutinės žiūrovų eilės yra aukščiau.
Kitas salės šeimininką džiuginantis pokytis – kiliminė danga. Anksčiau raktams, piniginei ar mobiliajam telefonui terkštelėjus į medines grindis, krūptelėdavo visi žiūrovai.
Apskritai, V.Isodos nuomone, per seansus salėje turi būti mirtina tyla ir susikaupimas.
Tad jis labai nemėgsta, kai pasigirsta telefono skambutis arba kalbos.
O salės šeimininko pamokymai, kad kai kuriuos filmus reikia ateiti žiūrėti pasiruošus, negalima klestelėti į kėdę tiesiog iš gatvės, atrodo neįprasti.
Tarp milžinų – mažylis
Antradienį pirmą kartą salėje apsilankiusioms studentėms Irmai ir Donatai daug kas atrodė neįprasta. Tačiau abi jos pažadėjo čia dar kartą užsukti.
„Stebina, kad toks kino teatras dar likęs Vilniuje, tarp milžinų jis atrodo visai mažytis“, – dalijosi įspūdžiais Irma.
Mažiausiame kino teatre – 37 vietos, nors V.Isoda tvirtino, kad dar kelias kėdes galima pastatyti.
Donata stebėjosi, kad „Meistras ir Tatjana“ nesulaukia žiūrovų. Ji pati ši filmą žiūrėjo jau trečią kartą.
Paprašė dar fejerverkų
Kinas V.Isodą užvaldė dar penkiametį berniuką. O nuo algebros kontrolinio darbo pasislėpdavo kino salėje.
Tada jis dar negalėjo pasvajoti, kad kada nors pats demonstruos filmus.
V.Isodai sunkiai sekėsi tikslieji mokslai, tad ir didžiųjų kino projektorių mechanizmus jis sunkiai perkrimto. O ir technika jam kartais iškrečia eibių.
Štai kartą, kai Ozo kino salė buvo sausakimša vaikų, pasigirdo sprogimas, pasipylė dūmai.
„Galvojau, Viešpatie, supūsiu kalėjime – juk salė pilna vaikų, gal net ir aukų yra“, – prisiminė V.Isoda.
Pasirodo, įvyko trumpasis jungimas. Auksarankis meistras greitai viską sutvarkė. O visai neišsigandę mažieji žiūrovui ėmė tampyti V.Isodą už skvernų: „Dėde, dėde, nolim dal fejelvekų!“
Po to seanso išeidamas vienas mažylis rimtai pasiteiravo: „O kada siaubiaką rodysit?“
„Štai taip tikras žiūrovas ugdomas“, – nusišypsojo V.Isoda, prisiminęs ir kitokių pavyzdžių.
Viena studentė keletą metų buvo nuolatinė Ozo kino salės lankytoja. Ji tapo dėstytoja, atvedė būrelį savo studenčių. Ir prisakė joms kasdien vaikščioti į kino seansus kaip į paskaitas. Kaip kadaise pati vaikščiojo.
Tą kartą rodė Andrejaus Tarkovskio filmą „Andrejus Rubliovas“. V.Isoda pastebėjo, kad nesibaigus seansui iš salės ištipeno viena studentė, antra, trečia. Ir, aišku, daugiau nepasirodė.
Kino nepriversi pamilti.