„Jausmus“ buvo uždrausta rodyti visoje Sovietų sąjungoje, išskyrus Lietuvą (išleistos tik penkios filmo kopijos). Po keleto metų filmo kūrėjams pavyko išsiaiškinti, kad taip padaryta reikalaujant vienam generolui – filme rodoma, kaip valtimi vienas herojų pabėga į Švediją o to negali būti... Įdomu ir tai, kad filmavimo metu kaip Kasparas ir Janė susipažino aktoriai Regimantas Adomaitis ir Eugenija Bajorytė. Po filmo sukūrimo jie susituokė.
Algirdas Dausa gimė 1940 m. gruodžio 11 d. Vilniuje. 1965 m. baigė Sąjunginį valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje. Kine debiutavo 1963 m. drauge su režisieriumi Algirdu Tumu sukūręs dokumentinį filmą „Naktis prieš parodos atidarymą“. Filmas buvo apdovanotas tiek Sovietų sąjungos, tiek tarptautiniuose festivaliuose.
1966 m. sukūrė vieną iš geriausių savo dokumentinių filmų „Ten, už durų“ apie Panevėžio dramos teatrą ir režisierių Juozą Miltinį. Filmas buvo apdovanotas VIII-ame Pabaltijo, Baltarusijos ir Moldavijos kino festivalyje 1966 m.
1968 m. kartu su režisieriumi Almantu Grikevičiumi debiutavo vaidybiniame kine filmu „Jausmai“ (scenarijus – Vytautas Žalakevičius, pagal latvių rašytojo E. Lyvo romaną „Velnio kalno dvyniai“). 1975 m. filmas pelnė specialų žiuri prizą tarptautiniame San Remo kino festivalyje.
Kiti A.Dausos vaidybiniai filmai: „Tas prakeiktas nuolankumas: (1970 m., sukurtas pagal J. Tumo-Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės“); „Kur iškeliauja pasakos“ (1973 m., pagal L. Jacinevičiaus apysaką „Rūgštynių laukas“); „Markizas ir piemenaitė“ (1978 m.).
Atsisveikinti su velioniu galima balandžio 11 d. nuo 10:00 iki 14:00 val. laidojimo namuose Paco g. 4, Vilniuje (šalia Šv. Petro ir Povilo bažnyčios), 1 salėje. Urna išnešama balandžio 11 d. 14:00 val. Bus laidojamas Vilniaus Saltoniškių kapinėse.
* * *
2011 metais žurnale „Krantai“ buvo paskelbtas didelis Daivos Šabasevičienės interviu su Algirdu Dausa. Pateikiame nedidelį fragmentą.
- Kaip Jūs šiandien vertinate kino situaciją?
– Lyginant su kino klasikų filmais, kinematografe sekluma akivaizdi. Ir taip, ir ne. Į tai galima pažvelgti net ir iš buhalterinės pusės. Kiek buvo filmų „anais“ laikais? Per visą Tarybų Sąjungą – apie dvidešimt filmų per metus. Kiekviena šalis turėjo savo „vienetinius“ režisierius, kelis prodiuserius, o aplink tuos garbius režisierius – jokio serialo, jokių komercinių filmų.
Buvo mėsa, be jokio garnyro. O dabar, aš įsitikinęs, viskas iš esmės pasikeitė. Pavyzdžiui, aš mokiausi kartu su Andrejumi Tarkovskiu. Jį aukštai vertinu, bet manau, kad gyvenant tam tikru bado laikotarpiu lengviau išsiskirti. Aplink „Andrejų Rubliovą“ nebuvo šimto serialų, tad žiūrovas, neturėdamas pasirinkimo, ėjo žiūrėti vien jį – valgė tiktai mėsą.
Aišku, didžiuliai įvykiai buvo garsiųjų italų meistrų filmai, bet jie gyvavo visai kitokioje aplinkoje.
- Lyginant su Jūsų karta, šiandien Lietuvoje kino režisierių – badas. Kuriančių daug, bet menininkų – maža.
– Man visiškai aišku – kodėl. Kai mes iš mokslų grįžome į Lietuvą, namo, dažna kai kurių kritikų, inteligentų frazė buvo: „Jie atneša rusų kultūrą į šventą lietuvišką žemelę, į šventą lietuvišką dvasią“. Gal ne visi taip kalbėjo, gal kai kas Maskvos kino institute įgydavo profesiją, išmokdavo dirbti su aktoriais.
Nors žmonių gabumai ir skirtingi, mokslas būtinas. Taip yra ir su teatro režisūra. Kad ir kaip ten būtų, visas lietuvių režisūros desantas praėjo geras režisūros mokyklas. O blaiviai žiūrint, ar galima lyginti tas mokyklas su mūsų Muzikos ir teatro akademija? Kas dėsto tose mokyklose, kokios skamba pedagogų pavardės, ir kas dėsto pas mus?
Specialiai domėjausi. Juk dabar dėsto visiškai atsitiktiniai žmonės. Pirmiausia, besimokant privalu pažinti skirtingas sistemas, jas autentiškai patirti. Būtina natūraliu būdu tai perprasti. O žiūrint į mūsų mokyklą – joje režisierius ir aktorius „kepa“ tie, kurie patys veik nieko nesugeba. Ir metai po metų ši situacija nesikeičia.
- Ar sekate kitų režisierių darbus?
– Kiekvienas laikotarpis savaip veikia kiekvieną žmogų. Yra režisierių, kurių estetika gal ir artimesnė buvo mano pasaulėjautai, bet ilgainiui daug kas kito, kinta ir dabar. Deja, tiek kine, tiek teatre yra režisierių, kurie stebina savo tikrai plika akimi montuojamomis apgaulėmis, o vėliau dar tie darbai apdovanojami didelėmis premijomis. Aš to nevadinu „skaudžiausiu“ dalyku, aš to tiesiog nepriimu. O pasitaiko, kad spaudoje dar tai būna pavadinama „naujausiu žodžiu“.
Anomalinių atvejų meno pasaulyje labai daug. Prisimenu, kai Vengrijoje užsukome į prašmatnų kino teatrą, kuriame rodė tik ką apdovanotą Michelangelo Antonioni filmą. Norėjome išvysti gerą meną suprantančius žmones. O radome prieblandoje mezgančias dvi bobutes ir vieną „pavargusį“ žmogelį su buteliu rankoje. Nors tuo metu nebuvo nei serialų, o kinas buvo laikomas populiariausiu menu.
Pamenu ir kolegas iš tuometinės Jugoslavijos, kurie skundėsi, kad geri filmai rodomi pustuštėse salėse. Reikia suprasti paprasčiausią dalyką – tiesai privalu žiūrėti į akis. Devyniasdešimčiai procentų žiūrovų kino menas yra ir nesuprantamas, nepriimtinas ir nereikalingas. Taip yra visame pasaulyje. Mes sakome, kad tik Hollywoodas gamina komercinius filmus. Ne, jie, tiesiog būdami pragmatiški žmonės, pirmieji pajuto, ko reikia masėms, bet taip yra ir visur kitur. Kaip Miltinis sakydavo: „Mums nereikia gilių minčių, mums reikia Shirley Temple“.
- O kaip Jūs šiandien gyvenate, kokį matote pasaulį?
– Paprastas pavyzdys: nėra darbo Lietuvos kino studijoje, o ar jūs matėte, kad koks nors profesionalus režisierius ką nors būtų pastatęs Lietuvos televizijoje? Ji neįsileidžia, nes profesionalai yra „svetimi“. Tai nereiškia, kad yra jie geri ar blogi, tiesiog – svetimi. Jų nuostata: „Mes patys viską mokam, viską žinom“. Kiekvienas laikotarpis suformuoja savo žmones, savo kūrėjų grupes, grupeles. Tai nėra bloga. Tai net ne klanas – tiesiog visiems įdomiau dirbti su savo bendraamžiais. Prieš tai jie ilgai sėdi kavinėse, vėliau tos grupelės nejučiom persikelia į filmavimo ar teatro aikšteles. Tai nereiškia, kad jie tampa vienminčiais, ne. Taip tiesiog greičiau suformuojamos statytojų komandos, tam mažiau reikia pastangų. Kas laikosi atokiau, pamažu ir pradingsta.
Mes dar neturime kultūros, sugebančios vertinti profesionalų kiną. Bet visame pasaulyje vyksta panašūs procesai. Į valdžią renka keistus žmones, renka ne tik, švelniai pasakius, kailiais apsimuturiavę lietuviai, bet ir tie, kurie vaikšto gražiais kostiumais apsivilkę ir valgo Paryžiuje...
Vyksta lygiai tokie pat procesai. Žmonių, sugebančių atsirinkti, už ką balsuoti, su kuo sutikti, o su kuo ne, yra penkiolika, dvidešimt procentų. O kitiems tu gali ir politines paskaitas skaityti, jie tiesiog ne tam sutverti. Taip yra visur. Mes galime pykti ant Andriaus Kubiliaus ar ant Gedimino Kirkilo, bet italai turi problemų ir su Silvio Berlusconi, o prancūzai – su Nicolas Sarkozy. Skirtumo nėra. O kaip dabar jaunimui įdiegta: esą ne mokslo reikia siekti, o tik popieriuką turėti. Tik popieriukas reikalingas, o ne tavo žinios.
- Gyvenimo dialektika gana žiauri. Kaip Jūs jaučiatės kaip žmogus? Praktikas – be pagrindinio instrumentarijaus!
– Viskam savas laikas. Mano laikas iš esmės yra praėjęs. Kalbėjom apie „Tą prakeiktą nuolankumą“, galim ir pabaigti. To tikrai nebuvo nei Tumo-Vaižganto, nei Žilinskaitės tekstuose. Finale Budraitis, eidamas paskui arklą, tyliai tyliai sako: „Ačiū tau, Viešpatie Dieve, už kiekvieną pragyventą dienelę“. Ir numiršta. Tai visiškai mūsų finalas. Arklys tempia jau mirusį žmogų...
