Ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica stebi minėtą minią, karštą
vasaros dieną pramogaujančią muziejuje – memoriale, įkurtame nacių
koncentracijos stovyklos vietoje.
Nėra jokių paaiškinimų, jokių dialogų ar kitokių žiūrovus nuraminančių
akcentų. Statiška kamera fiksuoja išraiškingus nespalvotus vaizdus ir
skatina atsiminti, kas ne taip seniai vyko Europoje ir koks mūsų santykis
su istorine atmintimi.
52 metų S.Loznicos filmas „Austerlicas“ laimėjo pagrindinį Leipcigo
dokumentinių filmų festivalio prizą „Auksinį balandį“ , o ką tik
pasibaigusio „Kino pavasario“ programoje „Baltijos žvilgsnis“ pelnė
geriausio režisieriaus apdovanojimą.
– Kokie keliai jus nuvedė į buvusias koncentracijos stovyklas? –
paklausiau Lietuvoje viešėjusio S.Loznicos.
– 2013 metais pradėjau rašyti scenarijų vaidybiniam filmui „Babij Jar“.
Jame noriu parodyti, kas vyko Antrojo Pasaulinio karo pradžioje netoli
Kijevo, kai Babij Jar slėnyje buvo sušaudyta 34 tūkst. žmonių.
Iki šiol jo nenufilmavau, nes niekaip negaliu surinkti reikiamo
finansavimo. Ruošdamasis šiam filmui ėmiau tyrinėti, kaip veikė civilių
gyventojų naikinimo sistema Europoje.
Kartą važiuodamas iš Miuncheno į Berlyną sustojau pailsėti ir pamačiau
rodyklę į Buchenvaldą. Nusprendžiau užsukti, tačiau vaikščiodamas po
buvusią koncentracijos stovyklą staiga pasijutau keistai.
Stebėjau viską kaip turistas, nors suvokiau, kad tai kančios ir mirties
vieta. O aplinkui visi elgėsi taip, tarsi tai būtų atrakcionas ar pramogų
parkas.
Vėliau aplankiau kitus buvusius žmonių naikinimo fabrikus: Dachau,
Bergen-Belzeną, Ravensbriuką, Zachsenhauzena, Mittelbau-Dora. Kuo daugiau
važinėjau, tuo labiau stebėjausi tuo, ką mačiau. Taip besistebėdamas
2015 metais pradėjau filmuoti „Austerlicą“.
– Filmo pavadinimas susijęs su garsiuoju XIX amžiaus mūšiu, tačiau idėjine prasme sąsajų tikriausiai reikėtų ieškoti su garsaus vokiečių rašytojo W.G.Sebaldo to paties pavadinimo romanu?
– Filmas susijęs ir su W.G.Sebaldo knyga, skirta Holokausto aukų
atminimui, ir su istoriniu mūšiu. Mes turime posakį „Austerlico dangus“
iš Levo Tolstojaus romano „Karas ir taika“. Jis susiję ir su kunigaikščio
Andrejaus Bolkonskio apmąstymais prieš mūšį.
Kurdamas filmą nuolat prisimindavau abi knygas, bet tai nėra jų
ekranizacija – nieko panašaus!
– W.G.Sebaldo knygoje „Austerlicas“ svarbi istorinės atminties tema. Žiūrint jūsų filmą kyla daug prieštaringų minčių, nes visiškai neaišku, ko ieško turistai, būriais traukiantys į koncentracijos stovyklas?
– Tikrai nenoriu nieko kaltinti ar teisti, man įdomus pats reiškinys.
Nesuprantu, kas skatina fotografuotis šalia krematoriumo? Galbūt taip
pasireiškia žmonių apsauginė reakcija?
Manau, paklausus, kodėl fotografuojamasi prie užrašo „Arbeit macht frei“,
kažin ar išgirstumėte konkretų atsakymą. Visi tai daro, ir tiek. Vertėtų
atkreipti dėmesį, kad vienumoje ir minioje žmogus elgiasi skirtingai.
Tam sunku atsispirti, nes socializacijos instinktai, pamėgdžiojimas
egzistuoja jau milijonus metų ir padeda mums išlikti.
Kita vertus, galbūt žmonės nori pamatyti mirtį iš saugaus atstumo arba
paprasčiausiai ieško aštrių pojūčių? Apskritai, šių memorialų
egzistavimas paradoksalus. Žinoma, tai istorinės atminties vietos, kurios
privalo išlikti, bet kaip jose būti, kaip elgtis?
Tai, ką ten galima pamatyti ir kokiu mastu viskas vyksta, kelia nerimą.
Turistams, atėjusiems į buvusias koncentracijos stovyklas, pateikiamos
grynai enciklopedinės žinios, tai yra skaičiai, kiek žmonių buvo nužudyta,
kiek sudeginta, supažindinama su pastatų atsiradimo istorija, rodoma,
kaip įrengtos dujų kameros ir kaip jos funkcionavo.
Tarytum būtų pasakojama apie žmones, kurie gyveno, dirbo ir mirė
kažkokiame keistame paraleliniame pasaulyje, su kuriuo mūsų niekas
nesieja. Įvykusi tragedija atsiejama nuo tikrovės. Niekas net nesusimąsto,
kad vaikšto žeme, nuklota žuvusiųjų dulkėmis.
– Galbūt mes jau nebesugebame atskirti, kas tikra, o kas ne?
– Deja, tai ne vienintelė problema. Mes palaipsniui prarandame
tūkstantmetes tradicijas ir gyvenimo ritualus. Nėra į ką atsiremti.
Vienas iš orientyrų – mokslas, bet žmonių tarpusavio santykiuose jis
mažai ką lemia. O mes vis tiek meldžiamės mokslui nuo XIX amžiaus!
Religijos vaidmuo tapo visiškai menkas, ypatingai Europoje. Tačiau žmogus
turi kažkaip suvokti, kokiame kosmose gyvena ir kuo jam remtis nusprendus
veikti.
Kaip manote, kas visuomenę sulaiko nuo karo? Baimė ir siaubas, kurį teko
patirti prieš tai buvusio karo metu. Keičiantis kartoms ši atmintis nyksta.
Kartu dingsta pagarba mirčiai ir suvokimas, kad tiek mirtis, tiek gimimas
yra paslaptis. Praradus pagarbą mirčiai galime užuosti karą, nes ginklo
panaudojimas prieš kitą žmogų nebeatrodo toks baisus.
– Tiesa, nuolat tik ir girdime, kad Europa atsidūrė gilioje krizėje...
– Europoje jau vyksta karas, apie kurį stengiamasi garsiai nekalbėti.
Turiu galvoje Rusijos agresiją Ukrainoje. Niekas nenori suprasti, kodėl
tai vyksta.
Bandoma paaiškinti, kaip kadaise Sovietų sąjungoje buvo sakoma, jog tai
„dviejų šeimininkų tarpusavio ginčas“. Tačiau Ukraina bando apginti
europietišką požiūrį, kuomet svarbūs žmonės, įstatymai ir vertybės.
Dabartinė Rusijos valdžia vadovaujasi visiškai kita ideologija, kuri taip
ir nepasikeitė nuo imperinių, o vėliau – totalitarinių Sovietų sąjungos
laikų. Žmogus ten – tik priemonė, naudinga siekiant savo tikslų, o kur
dar didžiulė ambicija tapti trečiąja Romos imperija!
Tačiau šios dviejų pasaulėžiūrų priešpriešos niekas nenori pastebėti. Tai
labai pavojingas reiškinys, visų pirma, Europai. Joks chuliganas
geranoriškai neatsisakys savo idėjų ir pats savaime nepersiauklės.
Svarbu prisiminti, kad Vokietijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą
viena šalies atstatymo sąlygų buvo denacifikacija. Buvo nuspręsta palikti
šalies teritoriją tokią, kokia ji yra, duoti pinigų ekonomikai atgaivinti,
bet su viena sąlyga.
Buvo pripažinti nacizmo nusikaltimai ir nuspręsta, kad ateityje jie
neturi pasikartoti. O Rusijoje desovietizacijos nebuvo, gal tik menki
bandymai šį tą pasakyti, bet paskui viskas labai greitai nutilo. Taigi
sovietinė šmėkla egzistuoja toliau ir pasitaikius progai ji vėl pasirodys.
Buvo toks istorikas ir publicistas Ivanas Solonevičius. 1934 metais jis
pabėgo iš gulago Rusijoje vienas pirmųjų, dar iki Aleksandro Solženicyno,
išleido knygą „Rusija konclageryje“.
Kai kurios jo mintys kelia šiupą – jos tokios pranašiškos! Karo
pabaigoje, 1946 metais jis rašė, kad jei amerikiečiai paliks Europą, tai
visi vėl susipjaus ir kruvini mūšiai atsinaujins.
Aš iki šiol niekaip negaliu suprasti, kodėl tiek Europos, tiek kitos
pasaulio tautos negali gyventi be prižiūrėtojo, esančio toli už
vandenyno? Kai tik jis dingsta ar nusprendžia pasitvarkyti savo kieme,
prasideda chaosas. O žmonių, kurie galėtų pakreipti įvykius taikos, o ne
karo linkme, yra per mažai. Taikus tautų sugyvenimas tikriausiai yra
utopija.
– Apie Antrojo pasaulinio karo metais įvykusias tragedijas, moralines dilemas kalbate ir vaidybiniuose filmuose „Mano laimė“ ir „Rūke“. Kas skatina gilintis į šias temas?
– Nors filmų apie Antrąjį pasaulinį karą sukurta daug, bet mažai kas
domėjosi, kas iš tikrųjų vyko tuo metu. Žinome tik rezultatus ir
nugalėtojus, o paties proceso – ne.
Įspūdingos kovų scenos manęs visiškai nedomina. Man svarbu kalbėti apie
pasirinkimo problemą, apie žmogaus garbę ir orumą atsidūrus ribinėse
situacijose. Noriu suvokti, ar galima neprarasti žmogiškumo, kai esi
priverstas kovoti dėl išlikimo?
„Mano laimė“ perteikia tam tikrą visuomenės būseną, o „Rūke“ – jau daug
tradiciškesnis filmas, pasakojantis apie individo moralinę dramą.
Norėdamas išsaugoti žmogiškumą ir orumą, filmo herojus geležinkelininkas
Sušenia atsiduria tokioje situacijoje, kurioje nebegali gyventi. Jis
neteisingai apkaltinamas bendradarbiavimu su vokiečiais ir du partizanai
ateina iš miško jam atkeršyti.
Nuo vieno sprendimo priklauso visas tolimesnis jo likimas. Tai paradoksali
situacija, bet kiekvienas bent kartą gyvenime gali su ja susidurti, tiesa,
skirtingomis aplinkybėmis.
– Vis dėlto, kam teikiate pirmenybę: vaidybiniams ar dokumentiniams filmams?
– Tiek dokumentika, tiek vaidybinis kinas man yra vienodai svarbūs ir
įdomūs. Aš visą laiką noriu dirbti, be to, vienas idėjas galima išsakyti
filmuojant dokumentiką, o kitas – vaidybinį kiną.
Labai tikiuosi, kad kada nors man pavyks sukurti tokį vaidybinį filmą,
kuris nesiskirs nuo dokumentinio. Tai būtų labai įdomu. Kalbu apie
pasitikėjimą, nes dokumentinį kiną žiūrovai visai kitaip priima.
Be to, man labai patinka kur nors nuvykti su kamera, įsitaisyti ir
stebėti, kas vyksta. Tai lyg savotiškas antropologinis tyrimas, –
niekuomet negali iš anksto žinoti, kas atsitiks toje vietoje, kur atėjai
ir pastatei kamerą. Gali nuspėti, bet dažniausiai viskas įvyksta kiek
kitaip, negu tikėjaisi.
– Jūsų dokumentiniuose filmuose dažniausiai nėra pagrindinių herojų: dėmesį sutelkiate ten, kur šurmuliuoja žmonių minia. Kodėl?
– Filme „Austerlicas“ pasakoju apie didžiulį žmonių srautą, kuris
nepaliaujamai plūsta į jau minėtas koncentracijos stovyklas. Ten susirenka
visas Babelio bokštas – neįmanoma išskirti nei vienos konkrečios tautybės.
Nepaisant to, visi tuose memorialuose elgiasi daugmaž vienodai.
– Kodėl ir kituose savo dokumentiniuose filmuose nesirenku konkrečių herojų?
– Man būtų labai sudėtinga su kamera brautis į kito žmogaus gyvenimą.
Taip pat labai abejoju, ar mes iš tiesų galime suprasti vienas kitą.
Manau, kiekviename mūsų egzistuoja tam tikros slaptosios zonos, kurios
yra neperprantamos. Ten nepateksi, kad ir kaip norėtum. Be to, artimas
ryšys man, visų pirma, yra susijęs su atsakomybe prieš tą žmogų, apie
kurį kuriamas filmas.
Kartais, net pats to nenorėdamas, gali pamatyti, užfiksuoti ir galiausiai
sumontuoti tai, ko pats žmogus apie save nežino. Taigi filmu galima
paveikti jo tolimesnį gyvenimą, ko aš tikrai nenorėčiau daryti.
Jeigu noriu suvokti, kas vyksta vieno ar kito žmogaus širdyje, tuomet
rašau scenarijų ir kuriu vaidybinį filmą. Etikos klausimas man yra labai
svarbus.
– Vilniuje praleidžiate nemažai laiko, o filmų titruose galima pamatyti vis daugiau lietuviškų pavardžių. Kas jus sieja su Lietuva?
– Vilnius man kaip antrasis gimtasis miestas. Pirmą kartą čia atvykau
2004 metais norėdamas įgarsinti dokumentinį filmą „Blokada“. Susipažinau
su garso režisieriumi Vladimiru Golovnitskiu, su kuriuo jau 13 metų
dirbame kartu.
Naujausią savo vaidybinį filmą „Nuolankioji“ taip pat kūriau
bendradarbiaudamas su lietuvių prodiusere Uljana Kim, o su Danieliumi
Kokanauskiu kaip tik baigiame jį montuoti.
Kasmet vis grįžtu į Vilnių ir praleidžiu du ar tris mėnesius. Man čia
labai patinka.