Sidabrinė gervė Giedrei Žickytei pravėrė siauras duris

„Apdovanojimai, raudonasis kilimas, gražios suknelės, šypsenos – ryškiausias kino industrijos akcentas, bet ne pagrindinis. Kinas – tai ir kėlimasis anksti rytą, ir filmavimas šaltą žiemą“, – sakė Giedrė Žickytė.

G.Žickytė: „Tikrasis kino kūrimo džiaugsmas blaškosi kažkur tarp torto ir pykinimo laive.“
G.Žickytė: „Tikrasis kino kūrimo džiaugsmas blaškosi kažkur tarp torto ir pykinimo laive.“
G.Žickytės „Meistras ir Tatjana“ prieš 2 metus pelnė 4 Sidabrines gerves.<br>V.Luckaus nuotr.
G.Žickytės „Meistras ir Tatjana“ prieš 2 metus pelnė 4 Sidabrines gerves.<br>V.Luckaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Rūta Mikšionienė ("Lietuvos rytas")

May 16, 2017, 7:02 AM, atnaujinta Jun 20, 2017, 5:48 PM

36 metų dokumentinio kino režisierė G.Žickytė – tarp tų kūrėjų, kurie yra pelnę daugiausia lietuviškų Sidabrinės gervės kino apdovanojimų. 2009 metais ji džiaugėsi pirmąja Sidabrinės gervės statulėle, kai jos filmas „Baras“ buvo pripažintas geriausiu metų televizijos filmu.

Prieš dvejus metus režisierės atspindėta tragiško likimo fotografo Vito Luckaus istorija „Meistras ir Tatjana“ pelnė net keturias statulėles.

Šiemet G.Žickytė negalės dalyvauti dešimtojoje Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ įteikimo ceremonijoje, kuri birželio 13 dieną bus surengta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Ji tuo metu Didžiojoje Britanijoje vyksiančio Šefildo kino festivalio renginyje „Meet Market“ pristatys savo prodiusuojamą režisierės Marijos Stonytės filmą „Švelnūs kariai“. Įdomu, kad šiemet M.Stonytės filmas „Kalnai kalnai“ varžosi dėl geriausio studentiško darbo apdovanojimo – Sidabrinės gervės kiaušinio.

Šiuo metu režisierė su lietuviško kino kūrėjų delegacija dalyvauja Tbilisio kino festivalyje. Ten šįmet Lietuva – pagrindinė viešnia, o G.Žickytė vadovauja kūrybinėms dirbtuvėms. Prieš išvykdama ji atsakė į „Lietuvos ryto“ klausimus.

– Kuo jums svarbi Sidabrinė gervė ir kiti kino apdovanojimai?

– Mokslininkas laimingas tą minutę, kai ką nors išranda, o ne tik tada, kai eina pasiimti Nobelio premijos. Taip ir kine – labiausiai džiugina kūrybinis procesas. Tų džiaugsmų ir stebuklų yra kiekviename filmo kūrimo etape.

Apdovanojimas – tai tarsi tortas, bet gyvenimas nėra vien gimtadieniai ar žengimas raudonuoju kilimu festivaliuose. Tas tikrasis kino kūrimo džiaugsmas – kažkur tarp torto ir pykinimo laive.

– Turbūt pats svarbiausias apdovanojimas – pats pirmasis? Ką jautėte laikydama rankose savo pirmąją Sidabrinės gervės statulėlę?

– Jaučiausi, tarsi būtų atsivėrusios mažos durelės. Toji statulėlė man suteikė daugiau pasitikėjimo, drąsos. Be to, pelnius apdovanojimą jau daugiau žmonių pasitiki tavimi, pasidaro kiek lengviau rasti finansų ar pasirūpinti filmo sklaida.

Nors tai nereiškia, kad pasidaro lengviau kurti. Nereikėtų manyti, kad sunku sukurti pirmą filmą, o paskui viskas pasidaro paprasta. Kiekvienas naujas darbas prasideda nuo abejonių ir nežinomybės.

– Kuo suviliojo būtent dokumentinis kinas?

– Man įdomu stebėti gyvenimą ir rasti istorijas tikrovėje, o iš jų jau kuriu savo pasakojimus. Tos situacijos padeda geriau pažinti gyvenimą, be to, formuoja mano asmenybę.

Jei ne tie filmai, gal niekuomet ir nebūčiau išgyvenusi tokių potyrių. Man tai ne tyrimas: tie žmonės, apie kuriuos kuriu filmą, tampa mano gyvenimo dalimi. Čia atsiranda ir kūrėjo atsakomybė. Filmo kūrimas yra smagus dalykas, tačiau turi ir savo kainą.

Dokumentiniame kine visuomet būni atsakingas ir už tuos žmones, apie kuriuos pasakoji.

Kai kada etiniai sprendimai būna netgi svarbesni nei meniniai.

Aš pažįstu dokumentinių filmų kūrėjų, kurie tiktai todėl pradėjo kurti vaidybinius filmus, kad neištvėrė to etinio spaudimo.

– Kokią istoriją papasakos naujausias jūsų darbas?

– Apie lietuvį radistą Simą Kudirką, kuris 1970 metais peršoko iš sovietinio laivo į amerikiečių pakrantės apsaugos katerį ir paprašė politinio prieglobsčio, tačiau buvo grąžintas atgal.

Taip prasidėjo Simo odisėja, kuri tęsiasi iki šių dienų. Beje, ši istorija turėjo nemažą poveikį visai Amerikai. „National Review“ žurnalas S.Kudirką net prilygino Indirai Ghandi, Willy Brandtui ir Pauliui VI. Istorija sukosi pirmuosiuose „The New York Times“ puslapiuose, buvo rašoma ir apie Lietuvos okupaciją.

Tai buvo didžiulis Amerikos lietuvių indėlis – jie subūrė pirmuosius mitingus, išaugusius į milžiniškas demonstracijas visoje Amerikoje.

1978 metais apie S.Kudirkos bandymą pabėgti buvo sukurtas vaidybinis televizijos filmas „Simo Kudirkos pasitraukimas“, kuris pelnė du „Emmy“ apdovanojimus. Jis buvo įtrauktas ir į Amerikos mokyklines programas.

Radome žmonių, kurių gyvenimui ta istorija padarė nemažą įtaką. Mūsų filme mes ne vien pasakojame pabėgimo istoriją, bet filmuojame ir tai, kas atsitiko po didžiojo šuolio.

Iš Tbilisio aš skrisiu į JAV, kur lauks paskutinis filmavimo etapas. O tada pradėsime montuoti. „Šuolis“ yra bendros gamybos projektas su JAV, Prancūzija ir Latvija, taip pat su Lietuvos kino centru bei Lietuvos nacionaline televizija. Filmas pasirodys 2018 metais.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.