Apie Š.Barto filmo „Šerkšnas“ (“Frost“) premjerą, praėjusį antradienį parodytą svarbiausiame pasaulyje Kanų kino festivalyje, rašo tiek didžiausi prancūzų dienraščiai, tiek viso pasaulio naujienų portalai. Vieni žavisi, bet šiek tiek kimba ir kritikuoja (“Variety“), o kiti negaili nuoširdžių pagyrų (“Le Monde“).
Š.Barto „Šerkšnas“ buvo rodomas Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“ („Quinzaine des realisateurs“). Šioje programoje rodomi ir kitų pasaulinį pripažinimą pelniusių režisierių Bruno Dumont‘o, Claire Denis, Philippe‘o Garrelio, Abelio Ferraros, Amos Gitai ir kt. naujausi darbai.
„Šerkšnas“ – penktasis Š.Barto filmas, atrinktas į svarbiausią pasaulyje kino festivalį. 1996 metais į Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programą pateko „Mūsų nedaug“ („Few of us“), 1997 metais toje pačioje programoje buvo parodyti „Namai“ („The House“), o 2005 „Dvi režisierių savaitės“ atrinko juostą „Septyni nematomi žmonės“ („Seven Invisible Men“), 2015 – „Ramybė mūsų sapnuose“ („Peace to Us in Our Dreams“).
Naujas Š.Barto filmas nuveda į karinio konflikto draskomą Ukrainą. Su labdaros kroviniu į ten iš Lietuvos išvažiuoja jaunuolis, kurį vaidina aktorius Mantas Jančiauskas. Užaugusį jau nepriklausomoje Lietuvoje, niekada nepatyrusį karo ar okupacijos, jį veda noras suvokti, kas yra karas, kokios jo priežastys. Šioje kelionėje sutikti įvairūs žmonės – paprasti vietiniai gyventojai, kareiviai, žurnalistai – padeda geriau suvokti save ir neramią, sudėtingą šiandieninio pasaulio realybę.
Filmuoti „Šerkšną“ buvo surengta ilga, bene tris mėnesius trukusi, sudėtinga ekspedicija į Ukrainą, priartėta ir prie fronto linijos. Šis filmas bendra Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Prancūzijos gamyba, vykdoma studijų „Kinema“, „KinoElektron“, „InsightMedia“, „Tato Film“ „Donten & Lacroix“.
„Karas yra pragaras. Tačiau ne tai įdomiausia „Šerkšne“, Š.Barto kariniu konfliktu paremtame kelio filme, – rašė Jonathanas Romney kino portale „screendaily.com“, – „Šerkšnas“ – labiau Wernerio Herzogo nuotykį primenanti kelionė į nežinomybę. Kelionę į konflikto zoną Ukrainoje, nufilmuotą atšiauriomis sąlygomis per tris mėnesius.
Nepaisant kontempliatyvaus tono, filme neprieinama prie platesnių filosofinių įžvalgų, susijusių su karo sąlygomis. Kiek inertiška Manto Jančiausko vaidyba palieka ne į tamsos šerdį besiskverbiančio žmogaus, o labiau prastą pasirinkimą, kaip praleisti atostogas, priėmusio studento įspūdį.“
Š.Barto „Šerkšnas“ – lyg Roberto Rossellini „Kelionė į Italiją“. Tik šiaurietiškas ir postmodernus. Jame įsimylėjusi pora pasiklydusi alkoholinėse naktyse ir sniegingose stepėse, dar neatradusi tikro karo pavojaus, kurį galiausiai atranda. Tada supranta, kiek mirties artumas veikia meilę ir gyvenimą.
Ši ilga kelionė taip pat kupina didžių akimirkų. Kad ir prabangaus viešbučio, kuriame apsistojusi humanitarinės pagalbos atstovų delegacija, siurrealizmas. Kad ir kalbos, kurias jie varinėja gerdami. O tie sniego laukai ir nusiaubtos teritorijos liudija tikrąją karo tiesą: viską sudaro žudymas ir žuvimas. Viskas žeidžia – toks Š.Barto humanizmas.“
