Iš atvirokos erotikos Sidabrinės gervės laureatė nėrė į M. K. Čiurlionio pasaulį

„Man Lietuvos kino Sidabrinės gervės apdovanojimas – ne tik įvertinimas, bet ir meno kūrinys, į kurį malonu pažvelgti ir vis juo pasidžiaugti“, – sakė viena įdomiausių lietuvių kino režisierių Kristina Buožytė.

K.Buožytė: „Sidabrinės gervės statulėlė – vienas gražiausių, o gal net pats gražiausias kino prizas.“ <br>Archyvo nuotr.
K.Buožytė: „Sidabrinės gervės statulėlė – vienas gražiausių, o gal net pats gražiausias kino prizas.“ <br>Archyvo nuotr.
K.Buožytės „Aurora“ žiūrovus stebino ir įspūdingomis erotinėmis scenomis.
K.Buožytės „Aurora“ žiūrovus stebino ir įspūdingomis erotinėmis scenomis.
 K.Buožytės „Aurora“.
 K.Buožytės „Aurora“.
 K.Buožytės „Aurora“.
 K.Buožytės „Aurora“.
 K.Buožytės „Aurora“.
 K.Buožytės „Aurora“.
K.Buožytė.<br>D.Umbraso nuotr.
K.Buožytė.<br>D.Umbraso nuotr.
 K.Buožytės „Aurora“.
 K.Buožytės „Aurora“.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

May 30, 2017, 10:23 AM, atnaujinta Jun 7, 2017, 12:48 PM

34 metų K.Buožytės namus puošia ne tik dvi Sidabrinės gervės statulėlės, bet ir daugybė kitų apdovanojimų, kuriuos pelnė jos filmai. Ypač daug jų susižėrė mokslinės fantastikos juosta „Aurora“.

Šio filmo kūrėjams ir aktoriams prieš ketverius metus atiteko šešios Sidabrinės gervės statulėlės.

„Pažiūrėkite „Aurorą“, kad pasiduotumėte K.Buožytės sugebėjimui sugluminti žiūrovą erotinėmis scenomis, o ne tiesiog išrengti aktorius ir nufilmuoti juos besimylinčius“, – rašė vienas iš daugelio „Auroros“ recenzentų.

Dešimtoji Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ teikimo ceremonija šių metų birželio 13 dieną bus surengta Vilniaus kongresų rūmuose.

Šiemet K.Buožytės pavardės nėra lietuviškojo kino prizo nominantų sąraše, nes jos kuriamą 3D kino projektą pagal Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslus pamatysime po metų.

Projektas skirtas virtualios realybės platformai, tad kino teatre jo išvysti nebus įmanoma.

– Pirmąją Sidabrinę gervę pelnėte už pirmąjį savo filmą „Kolekcionierė“. Jaunam žmogui tai buvo svarbu? – paklausiau K.Buožytės.

– „Kolekcionierė“ buvo mano magistro darbas, taigi toks solidus įvertinimas buvo ir pripažinimas, ir paskatinimas, ir dėmesys.

Tiesa, man ir pati Sidabrinės gervės statulėlė – vienas gražiausių, o gal net pats gražiausias kino prizas. Skulptūrėlė labai grakšti. Malonu ją turėti, pasidžiaugti ir kiekvieną kartą prisiminti.

Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad šis apdovanojimas man reiškia iš tiesų daug.

– Ar apdovanojimai padeda sulaukti pasiūlymų naujiems filmams, rasti rėmėjų?

O užsienio festivaliuose vertinimo komisijų nariai, matyt, daugiau kreipia dėmesį į filmą nei į tai, kur ir kuo jis jau yra apdovanotas.

– Esate sukūrusi nemažai filmų, pelniusi kelias Sidabrines gerves ir daugybę pačių įvairiausių kino festivalių apdovanojimų. Gal įsirengėte kokią specialią vitriną prizams laikyti?

– Kol kas dar nesu jų surinkusi vienoje vietoje. Mat kai filmas pelno prizą, jis dažnai atitenka tai prodiuseriams, tai aktoriams ar dar kam nors. Taigi jie išsibarstę daugelyje vietų, ne visi yra pas mane.

Galbūt ateityje, kai surinksiu dar daugiau prizų, reikės ir kokią specialią lentynėlę padaryti. (Juokiasi.)

Filmas „Aurora“ publiką nustebino ir ypač atviromis, bet subtiliomis erotinėmis scenomis. Ar jos ir buvo sumanytos kaip masalas žiūrovams?

– Ne, tiesiog šis filmas kalbėjo apie meilę, aistrą ir kito žmogaus įsileidimą į savo vidų – visomis prasmėmis.

Be to, kai veiksmas vyksta mintyse, ten nėra jokių tabu. Todėl jei tie dalykai būtų kaip nors slepiami, būtų meluojama ir žiūrovui, ir pačiam sau. Dabar, kai narplioju kitas temas, to nuogumo nebereikia.

– Kaip jūs manote, kodėl lietuviai iki šiol yra sukūrę tiek mažai  fantastinių filmų?

– Pirmiausia todėl, kad šio žanro filmai – vieni brangiausių. Kita  vertus, tai ir technologijų klausimas. Tik dabar, pakankamai ištobulėjus  technologijoms, fantastinį kiną gali pabandyti sukurti gerokai daugiau  žmonių. 

– O gal lietuviai – labiau prie žemės? Todėl išgalvoti fantastiniai  pasauliai ir nerealios svajos daugeliui gana svetimi dalykai?

Tų svajonių formos gali būti labai įvairios – ir fantastika, ir fantazija,  ir simbolika. Juk anksčiau kurti filmai garsėjo būtent simbolių kalba.  Dabar, kai gyvename laisvoje šalyje, tai liko antrame plane.

– O kaip būtų galima apibūdinti naujausią jūsų darbą, kuriame naudojate M.K.Čiurlionio paveikslus? Tai filmas ar kompiuterinis žaidimas?

– Net negaliu sakyti, kad tai yra filmas – jis kuriamas ne ekranui, o virtualios realybės šalmams. Žiūrovas aplinką gali ne tik stebėti, bet ir aktyviai ją veikti.

Pavyzdžiui, surasti detales ir papildyti paveikslus, kad jie užbaigtų M.K.Čiurlionio idėjas. Arba parodytų tas kruopelytes, tuos subtilumus, į kuriuos dailininkas ypač kreipė dėmesį.

Tai trumpas pasakojimas, kuris bus sudarytas iš penkių stotelių, penkių skirtingų aplinkų. Jose žiūrovas, kuris pats bus ir veikėjas, galės atrasti paveikslus, pasijusti tos aplinkos dalimi.

Aplinka nebus statiška, ji reaguos į žiūrovo-veikėjo žvilgsnį ir pagal jį kursis.

Tai patyrimo projektas, kuris leidžia žmonėms pabūti M.K.Čiurlionio paveiksluose.

Žiūrovo užduotis – surinkti dailininko paveikslus ir grąžinti juos į muziejų.

Jis keliauja per skirtingą aplinką ir pagaliau prie „Angelų kranto“ supranta, kad yra ne tiktai tos aplinkos dalis, bet ir pats angelas. Tai suvokęs patiria skrydį, kurio metu gali apžvelgti visą M.K.Čiurlionio kūrybos pasaulį iš viršaus.

– Kodėl pasirinkote būtent M.K.Čiurlionį?

– Tai iš tiesų išskirtinis kūrėjas. Jis yra tarsi Lietuvos meno  ambasadorius. Kai pasirodė pirmieji virtualios realybės kūriniai, tarp  jų buvo ir skrydis per Salvadoro Dali paveikslus, apsilankymas Vincento  van Gogho kavinėje. Todėl man labai norėjosi, kad ir mūsų menininkas  atsirastų tokių žymių dailininkų draugijoje.

O kartu ir jo kūryba būtų pristatyta visai kitokiu būdu. Juk manoma, kad  šiandien paveikslai, nejudantys vaizdai, nelabai domina jaunimą. O  virtualioje realybėje galima iškilų dailininką pristatyti ir jaunajai  kartai patraukliu būdu.

– Tai bus detektyvas? Reikės būtinai tirti bylą, ar galėsim tiesiog  pasivaikščioti ir pasižvalgyti?

Atsidūręs mūsų sukurtoje virtualioje aplinkoje žmogus galės ir nesiimti  tos detektyvo misijos – paveikslų paieškos. Galės ten tiesiog ramiai  pabūti, apgaubtas menininko sukurto pasaulio. Nes ten nuolat keičiasi  diena ir naktis. Nuolat persipaišo paveikslai, kurie atspindi ir dienos,  ir nakties nuotaikas. Visos aplinkos, jų spalvos, ir dangaus fonai  pasiskolinti iš skirtingų M.K.Čiurlionio paveikslų.

Kai žiūrovas žiūrės į kokį nors konkretų paveikslo fragmentą, pavyzdžiui,  į medžius, tai galės pamatyti tokių dalykų, kurie dažnai prasprūsta pro  akis. Aš pati buvau mačiusi daug M.K.Čiurlionio paveikslo „Miškas“  reprodukcijų, tačiau taip ir nesupratau, kuo ypatingas tas naktinis miškas.

Tik pamačiusi tą darbą Kaune, M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, pastebėjau,  kad kiekvienas miško medis turi karūną. Kiekvienas medis yra karalius.  Tuomet supratau, ką dailininkas norėjo pasakyti savo darbu. Todėl ir  kilo sumanymas leisti žiūrovui keisti aplinką savo žvilgsniu, ir tokiu  būdu atskleisti menininko užkoduotas prasmes.

– Kaip jūs susidomėjote fantastika?

– Dar vaikystėje ir ypač paauglystėje žavėjausi fantastikos knygomis,  labai mėgau jas skaityti. Tiesa, tada skaičiau viską, kas papuldavo į  rankas. Todėl tik dabar jau imuosi fantastikos klasikos. Bet man visuomet  labiau patiko tos fantastinės knygos, kuriose būdavo daugiau filosofijos  ir psichologijos, o ne kovų ir mūšių.

– Nesvajojote sukurti ką nors panašaus į Hario Poterio ar hobitų nuotykius?

– Na, reikia būti realistais. Nuotykių fantastikos filmų biudžetai –  tiesiog kosminiai. Mokslinė fantastika leidžia išsiversti su mažesniais  pinigais, bet joje turi būti labai stipri mintis, idėja, susijusi su  visuomenės kritika ar šių dienų filosofija. Tai tokio tipo juostos kaip  „Ji“ arna „Ex machina“, kurios verčia žiūrovus ne tik mėgautis nuotykiais,  bet ir susimąstyti.

Jei jau neturime didelių pinigų specialiesiems efektams, tai reikia  orientuotis į tuos žiūrovus, kuriems įdomus mokslas ir naujausi išradimai.  

– Jūs pati irgi mėgstate mokslą? Mediciną? Psichologiją?

– Mano mama gydytoja. Taigi aš užaugau ligoninėse ir nuo mažens girdėjau  visokius mokslinius terminus. Todėl medicina visai natūraliai  prasiskverbia į mano filmus.

Kinas – tai tokia profesija, kur galima pabūti įvairių žmonių kailyje,  galima prisiliesti prie įvairiausių profesijų. Kiekvienas projektas  leidžia susipažinti su įdomiais vienos ar kitos mokslo srities  specialistais.

– Esate dirbusi prie Igno Miškinio juodojo humoro komedijos „Diringas“  scenarijaus. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad specifinės šio filmo  estetikos atspindžių galima įžvelgti ir jūsų pačios darbuose?

– Niekuomet apie tai negalvojau. Juk nekūriau „Diringui“ scenarijaus,  dirbau tik scenarijaus prižiūrėtoja. Iš tiesų naudojausi ta profesija kaip galimybe iš arti stebėti įvairių režisierių darbą ir mokytis. 

Aš galėjau būti filmavimo aikštelėje, tiesiogiai prisiliesti prie kūrimo  proceso, visą laiką stovėti režisieriui už nugaros, iš arti stebėti darbą su aktoriais, su kūrybine grupe, operatoriais, dailininkais. Ir  tikrai labai daug išmokau, sužinojau apie režisieriaus amatą.

– Pelniusi Sidabrinę gervę lyg ir nustojote kurti trumpo metro juostas.  Kodėl? Jūsų idėjos nebesutelpa į kelias minutes?

– Tuo metu ėmiausi kitų pilno metražo filmų projektų, todėl tiems  dalykams visai neliko laiko. Bet prieš keletą metų esu padariusi vieną  trumpą segmentą amerikiečių siaubo antologijai „ABCs of Death 2“. Gavus  prodiuserių pasiūlymą buvo įdomu išbandyti siaubo filmo žanrą. Įdomu  buvo ir kurti visai kitu ritmu.

Ten nereikėjo taikytis prie kažkokių taisyklių ar derintis prie kitų  fragmentų autorių. Todėl stengėmės išlaikyti autorinį žvilgsnį ir tuo  pat metu sugalvoti, kaip būtų galima per keturias minutes papasakoti  miniistoriją.

Tai gana rimtas iššūkis. Juk pradėjęs kurti pilnametražius filmus  koncentruojiesi į tai, kaip per pusantros valandos parodyti visą pasaulį,  kuriame būtų ir mintis, ir emocijos, ir išgyvenimai. O trumpame filme –  visai kitas istorijos pasakojimo būdas.

– Ar tikite, kad menas gali pakeisti pasaulį, padaryti jį geresnį?

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.