Audrius Stonys Sidabrinės gervės statulėles patikėjo saugoti muziejui

„Visi mano pelnyti prizai keliauja į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų. Dokumentininkams skiriami prizai dažnai būna masyvūs akmens luitai. Namie juos laikyti būtų nesaugu. Gali nuo spintos užkristi ant galvos“, – šyptelėjo Audrius Stonys.

A.Stonys nufilmavo dokumentinį filmą apie lietuvę, dirbančią Tian Šanyje.<br>Archyvo nuotr.
A.Stonys nufilmavo dokumentinį filmą apie lietuvę, dirbančią Tian Šanyje.<br>Archyvo nuotr.
A.Stonys nufilmavo dokumentinį filmą apie lietuvę, dirbančią Tian Šanyje.<br>Archyvo nuotr.
A.Stonys nufilmavo dokumentinį filmą apie lietuvę, dirbančią Tian Šanyje.<br>Archyvo nuotr.
„Moteris ir ledynas“ pasakoja apie mokslininkę, kuri viena gyvena kalnuose.<br>Archyvo nuotr.
„Moteris ir ledynas“ pasakoja apie mokslininkę, kuri viena gyvena kalnuose.<br>Archyvo nuotr.
A.Stonys nufilmavo dokumentinį filmą apie lietuvę, dirbančią Tian Šanyje.<br>Archyvo nuotr.
A.Stonys nufilmavo dokumentinį filmą apie lietuvę, dirbančią Tian Šanyje.<br>Archyvo nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Jun 6, 2017, 10:21 AM

Praėjusią savaitę 51 metų režisieriaus A.Stonio naujausias dokumentinis filmas „Moteris ir ledynas“ Barselonos tarptautiniame kino festivalyje „DocsBarcelona“ tapo nugalėtoju konkursinėje programoje „What the Doc“.

Krokuvos kino festivalyje šis filmas šį savaitgalį pelnė net du apdovanojimus: tarptautinės kritikų asociacijos FIPRESCI prizą ir Sidabrinį ragą.

Tikėtina, kad „Moteris ir ledynas“ gali pelnyti prizą ir šių metų apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“, kurie vyks birželio 13-ąją Vilniaus Kongresų rūmuose. Mat jis pretenduoja į tris Sidabrinės gervės statulėles.

Jos, pasak A.Stonio, grakštumu ir subtilumu išsiskiria iš dokumentininkams skiriamų masyvių prizų.

Apie ką gi „Moteris ir ledynas“? Apie Lietuvos mokslininkę Aušrą Revutaitę, kuri daugiau kaip trisdešimt metų vienui viena gyvena Tian Šanio kalnuose šalia Kazachstano, Kirgizijos ir Kinijos valstybių sienų.

3500 metrų aukštyje virš jūros lygio jai draugiją palaiko tik šuo ir katinas.

A.Revutaitė tyrinėja klimato pokyčius Tuiksiu ledyne dar nuo sovietmečio veikiančioje Glaciologijos stotyje.

– Ar filmuodamas „Moterį ir ledyną“ nujautėte, jog šis filmas bus toks įtaigus, kad pelnys šitiek prizų? – paklausiau A.Stonio.

– Tiesą sakant, iki pat filmo kūrimo proceso pabaigos nebuvo aišku, kaip viskas pavyks. Ne tik man, bet ir visai kūrybinei komandai. Tarkime, prodiuseris iš Estijos iki paskutinės minutės kartojo klausimą: „Matau, kad yra kalnai, bet kurgi moteris?“

Tad iki paskutinio štricho gyvenau apimtas vidinės baimės: filmas sulauks sėkmės ar visiško žlugimo? Mano dėstytojas Henrikas Šablevičius yra sakęs, kad nepasitikėjimo ir baimės akimirkos lydi kuriant kiekvieną filmą.

– „Moteris ir ledynas“ jau sulaukė išties daug dėmesio įvairiose šalyse. Kokia filmo atsiradimo istorija?

– Prieš keletą metų sutikau savo kurso draugą, kuris tuo metu gyveno Kazachstane. Jis papasakojo, kad kopdamas į ledyną Tian Šanyje pamatė medinį namą.

Užėjęs į vidų apšilti susipažino su tame name gyvenančia moterimi. Paaiškėjo, kad ji – lietuvė mokslininkė A.Revutaitė, per 30 metų gyvenanti ir dirbanti kalnuose.

Jau tada man kilo didžiulis noras nusigauti pas tą moterį, bet, kaip paaiškėjo, tai nebuvo taip paprasta – pasirengimo darbai užtruko keletą metų. Mat kalnai – gana atšiauri teritorija. Ten nenukaksi kaip pas kaimyną tiesiog paplepėti. Teko laikytis tiek kalnų, tiek mokslininkės įpročių diktuojamų taisyklių.

Filmavimas vyko trejus metus. Buvo keturios ekspedicijos maždaug po 12–14 dienų. Reikėjo prisitaikyti prie kalnų ritmo. Žiemą ten nei užkopsi, nei nulipsi. Važiuodavome pavasarį arba rudenį.

– Jūsų 2007-ųjų filmas „Varpas“ pelnė dvi, o 2013 metais susuktas „Kenotafas“ – vieną Sidabrinės gervės statulėlę.

Kuo jums reikšmingi šie ir kiti apdovanojimai?

– Apdovanojimai – malonus dalykas, turintis savotišką padrąsinimo užtaisą, ypač Lietuvoje.

Vis tiek lyg ir ieškai tam tikro orientyro, ar esi suprastas, ar esi išgirstas. Tad apdovanojimai yra saviti patvirtinimo ženklai, kad judi gal ir teisinga linkme.

Svarbu apdovanojimų nepervertinti. Kai kuriuos kūrėjus visokios pagyros sužlugdo.

Aš jau esu įgijęs tam tikrą imunitetą prizams ir tikrai nepradėsiu kurti tik panašius į pripažinimo jau sulaukusius filmus.

– Kritikai jus vadina poetinės dokumentikos kūrėju. O kaip jūs pats suprantate poetinę dokumentiką?

– Dokumentinis kinas apskritai kaip paauglys dar ieško savo tapatybės – migruoja nuo žurnalistinio reportažo iki videomeno.

Tas žodelis reiškia, kad tai – ne televizijos reportažas, o eilėraščiui artimesnis kūrinys.

– Jūsų dviejų mokinių filmai – Domo Petronio „Šaknys karčios“ ir Tomo Gvozdo „Sigis“ – šiemet pretenduoja į Sidabrinės gervės kiaušinį, skiriamą už geriausią studento darbą. Ar jauniesiems kūrėjams dar aktualus dokumentikos poetiškumas?

– Kinas keičiasi kartu su pasauliu. Būtų keista, jei jauniems kūrėjams nerūpėtų nauji dalykai, kitos formos. Tas naujumas, skirtingumas juk ir liudija dokumentinio kino gyvybę.

Jauni kūrėjai, tarkime, puikiai pasinaudoja privalumais, kuriuos suteikia skaitmeninės kameros ir naujosios technologijos. Tačiau kiek giliau pakrapštęs jų filmus atrastum tą poetinį pasaulio matymą. Kaip gruntą paveiksle.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.