Neseniai mirusi aktorė Jeanne Moreau nelaikė savęs likimo nuskriausta

 

J.Moreau filme „Meilužiai“, 1958 m.
J.Moreau filme „Meilužiai“, 1958 m.
Aktorė J.Moreau vadinta prancūzų Naujosios bangos mūza.<br>AP nuotr.
Aktorė J.Moreau vadinta prancūzų Naujosios bangos mūza.<br>AP nuotr.
1964 metai,  J.Morreau – Mata Hari.
1964 metai,  J.Morreau – Mata Hari.
Prancūzų Naujosios bangos mūza vadinta aktorė J.Moreau mirė sulaukusi 89 metų.<br>AP nuotr.
Prancūzų Naujosios bangos mūza vadinta aktorė J.Moreau mirė sulaukusi 89 metų.<br>AP nuotr.
J.Moreau su sūnumi Jerome'u 1962 m. 
J.Moreau su sūnumi Jerome'u 1962 m. 
Daugiau nuotraukų (6)

Lrytas.lt

Aug 2, 2017, 5:22 PM, atnaujinta Aug 7, 2017, 6:11 PM

„Geriausia pasaulio artistė“, – taip be išlygų režisierius Orsonas Wellesas atsiliepė apie prancūzų aktorę Jeanne Moreau,  vaidinusią ne viename geriausiai kritikų įvertintame XX amžiaus filme. Liepos 31-ąją ji mirė Paryžiuje sulaukusi 89 metų. 

Ją laikė Brigitte Bardot ir Catherine Deneuve konkurente, dievino Luisas Bunuelis, mylėjo Francois Truffaut ir Pierre'as Cardinas. Ji vaidino dešimtyse puikių filmų – Michelangelo Antonioni „Naktyje“, O.Welleso „Procese“, L.Bunuelio „Kambarinės dienoraštyje“, F.Truffaut juostoje „Žiulis ir Džimas“? Ji – vienintelė aktorė pasaulyje, du kartus vadovavusi Kanų kino festivalio žiuri, o Paryžiuje yra jos vardu pavadintas kino teatras.

Ir kartu J.Moreau iki paskutinės dienos buvo visiškai nepanaši į savo paminklą.  Dėvėjo tik „Chanel“, bet elgėsi kaip  padauža.  2006 metais duodama žiniasklaidai interviu Kanuose apie savo vaidmenį Francois Ozono filme liūdnu pavadinimu „Likęs laikas“, ji kiekviena patogia proga įterpdavo žodelį „fuck“. Ir kaip tikra „bloga mergaitė“ nepaleido iš aristokratiškos podagros susuktų pirštų plonos cigaretės.

J.Moreau gimė 1928 m. sausio 23-iąją Paryžiuje, kine debiutavo dvidešimties metų, bet pokario kinui jos išvaizda visiškai netiko. Ji išgarsėjo tik po 10 metų su prancūzų Naująja banga, atplukdžiusia į kiną daugybę keistų ir įdomių veidų (ko vertas vien Jeanas Paulas Belmondo!).

Po vaidmenų Louis Malle'io filmuose „Liftas į ešafotą“ ir „Meilužiai“ J.Moreau tapo žvaigžde, ją vienas per kitą puolė filmuoti O.Wellesas ir L.Bunuelis,  Raineris Werneris Fassbinderis ir Wimas Wendersas, Peteris Brookas ir Jacques'as Demy, Josephas Losey ir Elia Kazanas, Lucas Bessonas ir Bertrand'as Blier.

Ji nusifilmavo beveik pusantro šimto filmų. Du kartus buvo ištekėjusi – už režisieriaus Jeano Louis Richard'o (jų sūnus Jerome'as tapo dailininku) ir „Egzorcisto“ bei „Prancūzų ryšininko“ autoriaus Williamo Friedkino. Bet didžiąja gyvenimo meile, sudaužiusia širdį, ji vadino L.Malle'į.

Pradėjusi aktorės kelią „Comedie-Francaise“ trupėje, J.Moreau visą gyvenimą karštai mylėjo kiną, kalbėjo apie jo didžią galią, vadino jį „ginklu, kuris nepralieja kraujo“.  Galbūt ji buvo paskutinė iš didžiųjų klasikinio kino žvaigždžių plejados – Marlene Dietrich ir Gretos Garbo lygio. J.Moreau dažnai prisimindavo filmus, kuriose vaidino šios aktorės.

Kartą paklausta, ar ilgisi tokių filmų, J.Moreau atšovė: „Aš nieko nesiilgiu! Kaip  galiu jų ilgėtis! Aš juk juos mačiau!  Ir nereikia rašyti, jog ilgiuosi tų laikų, svajoju, kad dabartinis kinas primintų anuometį. Tegul jis būna toks, koks yra. Man viskas patinka, nesu likimo nuskriausta moteris!“

Ištraukos iš interviu su J.Moreau (Kanai, 2006 m.)

– Kaip jums pavyksta išsaugoti širdį jauną?

– Paslaptis paprasta. Reikia mokėti mėgautis gyvenimu, jo malonumais. O dar mane supa tik jauni žmonės. Aš tarsi traukiu prie savęs jaunus aktorius ir režisierius. Susipažįstu su jais festivaliuose, kurių vertinimo komisijose dirbu. Galbūt jie linksta prie manęs todėl, kad jaučia, jog aš, kaip ir anksčiau, jaunos širdies.

Beje, kai susipažinau su F.Truffaut, jis taip pat buvo už mane jaunesnis. Ir L.Malle'is – net septyneriais metais. Keista apie tai galvoti dabar, kai nei vieno, nei kito jau seniai nebėra gyvo. Bet prieš daugelį metų ir šie didieji klasikai buvo naujokai. Mane visuomet patiko entuziazmas ir kūrybos energija.

– O praeities našta neslegia?

– Su praeitimi reikia gebėti užmegzti savitarpio santykius! Daugelis juk gyvena taip, tarsi jie neturi praeities, neturi šaknų. Mes, prancūzai, turime posakį – kai meilė baigiasi ir žmonės išsiskiria, sakome: „Pradedu gyventi iš naujo!“

Tačiau tiesa ta, kad mes niekada nepradedame gyventi iš naujo! Mes toliau gyvename ir, jei nepadarysite išvadų iš praeities klaidų, vėl užlipsite ant to paties grėblio! Reikia sau pasakyti: „Taip, aš suklydau, bet dabar pasimokiau, velniai griebtų, ir daugiau tai nebepasikartos!“

– Jeanne, jūs retas egzempliorius. Nedaug aktorių mėgsta žiūrėti filmus.

– Dar paauglystėje, kai nevaidinau scenoje, bėgdavau žiūrėti naujų filmų mažame Paryžiaus kino teatriuke. Beje, tai aš „parodžiau“ F.Truffaut  Ingmaro Bergmano filmus, iki tol jis apie jį net nebuvo girdėjęs. Dar jis nemėgo šampano. Aš ištaisiau ir šitą jo trūkumą.

– Ar jūs dėl ko nors gailitės savo gyvenime? Galbūt dėl nesuvaidintų vaidmenų?

– Ne, aš gyvenu harmoningai. Esu linkusi pamiršti tai, kas nepavyko ar baigėsi blogai. Kai kada tai pavyksta. Bet štai neseniai prisiminiau vieną nesuvaidintą vaidmenį, kurį buvau beveik pamiršusi. Įsivaizduojate, aš atsisakiau pagrindinio moteriško vaidmens Stanley Kubricko filme „Spartakas“.

Vėliau jį atliko Jean Simmons. Atsisakiau dėl to, kad buvau žiauriai įsimylėjusi vieną žmogų. Aš lig šiol jį myliu… Jo vardas – Louis Malle'is, jis didis prancūzų režisierius. Vaidinau daugelyje jo filmų, tačiau po „Meilužių“ mūsų santykiai nutrūko. Jis įsimylėjo kitą moterį. Aš labai kentėjau…

Ir dar truputį gailiuosi, kad man taip ir nepavyko padirbėti su I.Bergmanu. Buvo tokia galimybė, bet aš tuomet nemokėjau kalbėti angliškai.

 – Didysis O.Wellesas vadino jus geriausia artiste kino istorijoje.

– Visa tai labai subjektyvu! Aš sutrinku, kai išgirstu tokius komplimentus! Man buvo tik 22 metai, kai susipažinau su O.Wellesu. Vaidinau „Otele“ Bjanką, mažą prostitutę. Ir jis atsiuntė kažką į „Comedie-Francaise“ užkulisius pakviesti manęs pavakarieniauti. O aš tuo metu turėjau labai pavydų jauną vyrą. Ir pagalvojau: „Dieve!“

Tačiau surasti priežastį atsisakyti susitikimo su žmogumi, pastačiusiu „Pilietį Keiną“ – geriausią visų laikų filmą, – buvo kur kas sudėtingiau, negu su juo susitikti. Taigi aš ryžausi. „Tegul eina visi po velnių? – tariau sau. – Einu susitikti su Orsonu Wellesu!“

Ir štai sėdžiu priešais jį restorane, apsupta garsenybių, klausausi jo nuostabaus balso, užkrečiamo juoko ir kartoju kaip prisukta: „Man reikia namo pas vyrą! Man reikia namo pas vyrą!“ O Orsonas klausia: „Nejaugi taip ir reikia tučtuojau?“ Ir aš iškart: „Visiškai ne!“ Jis: „Tu negali nieko nuo manęs nuslėpti. Luktelėk, dar turiu tau kai ką svarbaus pasakyti.“ „Gerai“, – sumurmu aš, o jis pasilenkia prie manęs ir sako: „Mes turime kartu dirbti!“ Aš taip pat pašnibždomis jam atsakau: „Aš sutinku!“ ir klausiu kada. „Kada panorėsi!“ – sako jis.

Jis norėjo, kad filmuočiausi jo „Otelo“ versijoje, bet tuo metu „Comedie-Francaise“ teatre buvo labai griežti kontraktai ir mums teko palaukti?

– Ar kada nors vaidinote save?

– Ne, tai būtų nesąžininga! Menininkas – tai persikūnijimas. Eiti į aikštelę vien tam, kad parodytum save, – koktu, velniai griebtų, ir negarbinga! Turi būti kūrybos aktas. Negaliu pasakyti, kaip tai įvyksta, bet privalo būti. Į filmavimo aikštelę  turi ateiti visiškai tuščia ir prisipildyti to, ko nori režisierius.

Beje, tai visiškai nereiškia, kad neturiu bendrų bruožų su herojėmis, kurias vaidinau. Visos jo – mano vaikai, mano kūriniai! Aš turiu 145 vaikus. Pradėjau filmuotis 1948 metais!  Mėgstamiausių filmų nėra, mėgstamiausias – visada ateityje!

– Ar dažnai atsisakote vaidmenų?

– Atsisakiau ne vieno senės vaidmens! Pavyzdžiui, filmo, kuriame senutė nuolat inkščia savo vaikams, kad nori mirti. Ir galiausiai vis dėlto nusižudo! Kad aš vaidinčiau tokią seną nuobodą, tikrą rakštį užpakalyje! Visi šeimos nariai neapkenčia tos senės, ir aš jiems visiškai pritariu!

Dar atsisakiau bobulės alkoholikės vaidmens. Ir dar senutės, pavydinčios savo dukteriai ir vaikaitei. Ir mielos senutės, ruošiančios valgį ir prižiūrinčios vaikaičius, keikiančios marčią ir gedinčios mirusio vyro, vaidmens!  Visa tai ne man!

5  filmai, kuriuose vaidino J.Moreau:

Meilužiai

„Žiulis ir Džimas“

„Viva Maria!“

„Šokantys valsą“

„Nikita“

Parengė Milda Augulytė 

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.