Tai vieno geriausių šalies režisierių žingsnis į naują temą. Čia viskas konkretu, realu. Aktoriai, kaip visada Š. Barto filmuose, vaidina nevaidindami, ir tai, kaip sakė režisierius, jam yra aukščiausias meistriškumo lygis. Jų tarpusavio dialoguose apstu improvizacijų.
Pavadinimą įkvėpė Lietuvos įvykiai
„Ką reiškia - kita tema? Ką reiškia pavojus? Ką nors imituoti, nematant to, kas ten vyksta, būtų neteisinga. Nesąžininga“, - kalbėjo Š. Bartas.
Anot režisieriaus, situacija prie fronto linijos gali pasikeisti per tris dienas, todėl filmo prodiuserės Jurga Dikčiuvienė ir Liuba Knorozok iš Ukrainos vis važinėdavo į žvalgytuves.
Filmo pavadinimas „Šerkšnas“ atkeliavęs iš Lietuvos, iš tragiškų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių, kai sovietų tankai bandė užimti Lietuvos radiją ir televiziją bei televizijos bokštą. Kaip prisiminė Š. Bartas, tada Lietuvoje buvo didelis šerkšnas, medžiai buvo tarsi apaugę magiškais kristalais.
Tada jis filmavo savo pirmąjį ilgametražį filmą prancūzų televizijai ARTE. Bet išgirdęs, kad atvažiuoja tankai, sustojo ir iki pat pavasario filmavo dokumentiką apie tai, kas dėjosi Lietuvoje.
„Kažką panašaus matėme ir ten, kur filmavome dabar. Iš tos nufilmuotos medžiagos apie sausio 13-osios įvykius nebuvo padarytas filmas, bet ji vadinosi „Šerkšnas“. Sukūriau šį, Ukrainos, „Šerkšną“, - pasakojo režisierius.
Karas kelia amžinus klausimus
Jis prisipažino neradęs atsakymo į klausimą, kodėl žmogus kariauja. „Kodėl žmogus renkasi mirtį? Kodėl tai vyksta taip ilgai - nuo pat civilizacijos pradžios? Galima įvairiai apie tai kalbėti, ir atsakymų yra įvairių, bet nė vieno - galutinio.
Tai noras ir būtinybė besiplečiant nacijai užkariauti kitas žemes. Tačiau tai kertasi su pagrindiniu žmogaus tikslu - gyventi. Mirtinai sužeistas žmogus tikisi dar išgyventi - šliaužia, užsispaudžia žaizdas.
Staiga viena valstybė kerta kitos valstybės sieną su mirtina karine technika ir bando atplėšti tos valstybės gabalą. Europoje tai atrodo keistai, bet tai vyksta. Ir tai vykdo imperialistinė Rusija. Tą ji darė ir su mumis, - paskui sėdėjom 50 metų po jos padu.
Tai - diskusijų, aptarimų klausimas. Kitas kitaip sakytų, trečias - trečiaip. Yra žmonių, kurie teisina Rusiją ir sako, kad taip turi būti, kad Ukraina yra vos ne Rusijos dalis. Jie motyvuoja net kalba. Jei Luhanske žmonės kalba rusiškai, tai pasiimam jį. Tai kodėl Vokietijai neužgrobti Austrijos, o prancūzams neokupuoti dalies Šveicarijos, kur dauguma kalba prancūziškai?
Tai ciniški pasiteisinimai ir veiksmai. Ir netikėti, nes ukrainiečiai ir rusai draugavo. Vis dėlto imperialistinis godumas nugalėjo.
Jeigu nebūtų jėgų, kurios tam priešinasi, pas mus greitai atsirastų tankų. Ačiū Dievui, kad yra atgrasymo priemonių. Karas įžūliai vykdomas meluojant, apsimetinėjant, nors jis yra nepaskelbtas, - tai taip pat keista. Realiai karas vyksta, nors oficialiai nepaskelbtas“, - svarstė Š. Bartas.
Režisierius priminė, kad filmavimo metu internete iš Rusijos pusės buvo visokių pasiūlymų, kaip antai, išguiti lietuvių nacionalistus, kurie suka ten filmą.
V.Paradis žinojo kūrybą
„Šerkšne“ vaidina žinoma Prancūzijos kino aktorė ir dainininkė Vanessa Paradis bei garsus lenkų aktorius Andrzejus Chyra. Tačiau pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojantys jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas (Rokas) ir Lyja Maknavičiūtė (Inga).
„Kinas gali būti ne tikslas, o gyvenimo padarinys. Filmuotis buvo labai įdomu - unikali patirtis tiek vaidybos, tiek vidinės kino virtuvės pažinimo, tiek karo išgyvenimų prasme. Iki tol karu domėjausi teoriškai - kas vyksta Maidane ir separatistų pusėje.
Kai ten nesi, karą mistifikuoji. O kai pabūni, pamatai, kad viskas - paprasta. Pavyzdžiui, mano mamą užmuša. Ką aš darau? Žudau, ir viskas. Arba - kodėl aš žudau? Todėl, kad ginu savo valstybę“, - dėstė M. Jančiauskas.
Kaip Š. Barto filme atsirado V. Paradis? Negi jis ėmė ir paskambino jai, o ši sutiko?
„Taip ir buvo - paskambinau, ir ji sutiko. Ji žinojo mano kūrybą. Man pasisekė, kad Vanesa tuo metu buvo laisva, todėl ir sutiko filmuotis“, - aiškino režisierius.
Filmuoti „Šerkšną“ Š. Bartas patikėjo jaunosios kartos operatoriui Eitvydui Doškui. Jie kartu dirbo prie ankstesnio Š.Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“, pernai pripažinto geriausiu lietuvišku metų filmu.
Ukrainos kova už nepriklausomybę režisierius domisi seniai. „Oranžinės revoliucijos“ metu Š. Bartas Ukrainoje filmavo savo juostą „Septyni nematomi žmonės“. Jis kasdien sekė Maidano ir vėliau įvykusios Krymo okupacijos naujienas.
