Vienas jų – garsus ukrainiečių kino režisierius Sergejus Loznica, kuris festivalyje pristatys savo naujausią kūrinį „Nuolankioji“. Pasaulinė filmo premjera įvyko konkursinėje šių metų Kanų kino festivalio programoje, o į nacionalinę „Nuolankiosios“ premjerą „Scanorama“ žiūrovus pakvies lapkričio 17-ąją.
Vilniuje su režisieriumi bus galima pasimatyti ne tik kino salėje, bet ir kino industrijos renginyje „Scanoramos kryptys“, kur prieš filmo premjerą drąsiomis temomis garsėjantis kūrėjas kels nepatogius klausimus apie kino vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje: ar viskas, kas sukuriama, tarnauja tik menui?
Režisierius kartu su Lietuvos kino profesionalais ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto studentais diskutuos apie kino meno funkcijas, dokumentinių filmų vaidmenį ir svarstys, ar visuomenė geba skirti kino meną nuo propagandos.
S.Loznica studijavo taikomąją matematiką Kijevo politechnikos mokykloje. Nuo 1987 m. iki 1991 m. dirbo mokslininku Kijevo kibernetikos institute. 1997 m. baigė Rusijos kinematografijos institutą Maskvoje, kuriame studijavo kino režisūrą.
Dokumentinius ir vaidybinius filmus S.Loznica kuria nuo 1996-ųjų. 18 jų pelnė tarptautinius apdovanojimus. Jo filmas „Mano laimė“ (2010 m.) buvo pristatytas pagrindinėje konkursinėje Kanų festivalio programoje, juosta „Rūke“ (2012 m.) Kanuose pelnė FIPRESCI prizą, o dokumentinis filmas „Maidanas“ (2014 m.) buvo pristatytas Kanų specialiojoje programoje ir tais pačiais metais rodytas „Scanoramoje“.
„Nuolankioji“ – tai kafkiška kelionė po šiuolaikinės Rusijos pasąmonę, pilną žiaurumo, absurdo ir vidinių prieštaravimų. Kalbėdamas apie naujausią savo darbą S.Loznica neslėpė, kad filmo istoriją sukūrė ne iškart.
„Mano pirminė idėja buvo papasakoti moters istoriją – būtent tokios moters istoriją. Jos vyras įkalintas, ji išsiunčia jam siuntinį, vėliau siuntinys grįžta su prierašu „grąžinti siuntėjui“. Nesupratusi, kodėl taip įvyko, moteris ryžtasi ieškoti atsakymų. Tuomet prasideda filmas, kuriam neturėjau parašęs pabaigos – žinojau tik siužeto kontūrus. Pabaiga, kurią planavau, labai nutolusi nuo tos, kuria galiausiai pabaigiau savo filmą. Prireikė kelerių metų, kol pavyko sudėlioti visą istoriją, tačiau vaizduojamos herojės portretas man buvo ryškus nuo pat pradžių – stoiška ir bejėgiška moteris mano filme nė karto nenusišypso“, – intrigavo S.Loznica.
Bendro Prancūzijos, Vokietijos, Olandijos ir Lietuvos darbo kūrybinėje grupėje – gausu pažįstamų lietuvių vardų. Filmą montavo Danielius Kokanauskis, garso režisūra rūpinosi nuolat Lietuvoje gyvenantis Vladimiras Golovnickis, režisieriui aktorių atrankoje talkino Giedrius Tamoševičius, filmą prodiusuoja už sėkmingų tarptautinių ryšių plėtojimą Sidabrinės gervės apdovanojimą pelniusi prodiuserė Uljana Kim.
