Festivalio „Pirmasis pasirodymas“ (angl. First Appearance) konkursinės programos sudarytojas Raulis Zabrano teigia, kad į šią programą kasmet pateikiama apie 800 filmų. Iš jų šiais metais buvo atrinkta tik 15 labiausiai išsiskiriančių ir didžiausią įspūdį paliekančių filmų. Vienas iš jų Mindaugo Survilos „Sengirė“.
Dar prieš prasidedant IDFA festivaliui beveik visi bilietai į 5 filmo seansus buvo išpirkti. Tai kūrėjus ne tik džiugino, bet ir labai neramino. Juk IDFA yra didžiausias ir vienas prestižiškiausių dokumentikos forumų pasaulyje, kurio žiūrovai yra gerokai išlepinti gerų ir kokybiškų filmų. Kūrybinei grupei buvo neramu, ar filmas nenuvils didelių žiūrovų lūkesčių, kaip jie reaguos į šią netipišką juostą.
„Pirmiausia, leiskite man pasakyti, kad filmas yra labai įspūdingas ir, mano nuomone, autoriai atliko nuostabų darbą. Tai kinematografiškas ir įtraukiantis pasakojimas. Išvengdamas gamtinio kino klišių, jis tapo unikalia kūrybiška dokumentika,“ – pristatydamas juostą, kalbėjo IDFA programos sudarytojas Raulis Zambrano. Peržiūros metu iš žiūrovų eilių aidėjo juokas, išgąsčio šūksniai ir susižavėjimo atodūsiai.
Po filmo, kūrybinės grupės nariai sulaukė daugybės klausimų apie Lietuvos miškus ir jų būklę. Visiems taip pat rūpėjo sužinoti apie filmavimo, montažo užkulisius, garso takelio kūrimo subtilybes.
Paskutinysis komentaras, užbaigęs klausimų ir atsakymų programą, skambėjo taip: „Tai buvo viena nuostabiausių ir labiausiai jaudinamų mano kinematografinių patirčių ir nebesitikiu artimiausioje ateityje pamatyti ką nors panašaus. Labai ačiū, buvo be galo įdomu“, – kalbėjo viena festivalio žiūrovių.
„Filmui atidavėme daug jėgų. Bet nueita tik pusė kelio. Reikia nuveikti antra tiek, kad filmas pasiektų žiūrovus. IDFA festivalis - tam tinkamiausia vieta: čia susirenka per 3000 kino profesionalų iš viso pasaulio. Taigi džiaugtis puikiu filmo startu nebuvo kada. Turėjome daugybę susitikimų ir pokalbių dėl „Sengirės“ sklaidos įvairiose pasaulio šalyse“, – pasakojo filmo režisierius Mindaugas Survila.
„Sengirė“ filmuota paskutiniuose išlikusiuose seniausių Lietuvos miškų ploteliuose. Filmas iš lėto ir švelniai trina ribą tarp žmogiškojo ir gamtos pasaulių, „suaudžia“ juos į vientisą poetišką istoriją.
Poetinis filmas vedžioja žiūrovus nuo miško tankmių iki vilkų urvų, lydi link juodojo gandro lizdo ir giliai po vandeniu, į nuskendusius miškus, galiausiai sugrąžina prie žmogaus, gyvenančio miško paribyje.
Filme nėra komentarų, tik turtingi, beveik apčiuopiami gamtos garsai ir kameros užfiksuotos magiškos miško ir jo gyventojų situacijos.
Lietuvos ekranus filmas pasieks pavasarį.
