Labiausiai aktorius išgarsėjo atlikęs SS grupenfiurerio H.Miulerio vaidmenį filme „17 pavasario akimirkų“.
Įdomu tai, kad L.Bronevojui filmo „17 pavasario akimirkų“ kūrėjai iš pradžių siūlė Adolfo Hitlerio vaidmenį. Kai aktorių nugrimavo, pasirodė, kad jis iš tikrųjų nepaprastai panašus į fiurerį.
Tačiau artisto žmona kategoriškai pasipriešino, kad vyras vaidintų Trečiojo reicho lyderį, – užteks ir SS grupenfiurerio H.Miulerio.
L.Bronevojus taip pat suvaidino tokiuose filmuose kaip „Tas pats Miunhauzenas“, „Meilės formulė“, „Dangaus pažadas“.
L.Bronevojus bus laidojamas Maskvoje.
L.Bronevojui pritrūko keleto dienų iki 89-ojo gimtadienio. Jis gimė 1928 m. gruodžio 17-ąją Kijeve – visiškai kitoje epochoje. Ketvirtajame dešimtmetyje atrodė, kad visi keliai jam bus užkirsti – jo tėvas, vidaus reikalų generolas, Ukrainos vidaus reikalų liaudies komisaro pavaduotojas, buvo represuotas, o jis su motina ištremtas į Kirovo sritį.
1941-aisiais tremtis baigėsi, bet prasidėjo karas – jie evakuavosi į Čimkentą. Ten Leonidas baigė mokyklą. Jam tada dar nebuvo nė šešiolikos metų ir vaikinas nutarė tapti artistu. Baigė Taškento A.Ostrovskio teatro meno institutą. Tuomet prasidėjo klajonės po teatrus.
L.Bronevojus gavo paskyrimą į Magnitogorską, ten atidirbo metus; kalbėdamas apie tą metą aktorius sakė, kad pinigų vos užteko maistui, o vaidmenų ilgai negavo.
„Ir štai kartą man davė vaidmenį! Buvau laimingas, kol sužinojau, kad jis be žodžių... Režisierius ėmė aiškinti, kad man dar viskas prieš akis, kad vaidmenį su žodžiai geba suvaidinti kiekvienas, o tu pabandyk atkreipti į save dėmesį be autoriaus pagalbos... Kaip tai pakėliau, – nežinau“, – prisiminė L.Bronevojus viename interviu
Šeštojo dešimtmečio viduryje, po Josifo Stalino mirties, jis įstojo į Maskvos dailės teatro mokyklą-studiją, iš karto į trečią kursą. Baigęs atsidūrė Grozno teatre, vėliau dirbo Irkutske, Voroneže, o septintojo dešimtmečio pradžioje, po pirmosios žmonos mirties, persikėlė į Maskvą.
Tačiau ten įsidarbinti pagal specialybę pavyko ne iš karto. Pasak aktoriaus, jo „visą laiką kur nors nepriimdavo“. Olegas Tabakovas irgi nepriėmė į teatrą „Sovremenik“; ypač skaudi L.Bronevojui buvo kolegos mesta frazė, kad jo kūryboje „neapčiuopiama asmeninė tema“.
Vėliau, jau įsitvirtinęs Malaja Bronaja teatre, L.Bronevojus atkeršijo O.Tabakovui – atsisakė pereiti į jo teatrą: „Aš jį pasiunčiau „matu“! Iki šiol negaliu suprasti, kas ta „asmeninė tema“, ar ji apskritai yra ir ar kam nors pavyksta ją apčiuopti.“
Malaja Bronaja teatre L.Bronevojus nuo 1962 metų dirbo daugiau kaip ketvirtį amžiaus, iš kurių šešiolika – vadovaujamas režisieriaus Anatolijaus Efroso.
A.Efrosas nebijojo eksperimentuoti, iš provincijos atvykusiam jaunam aktoriui (nors L.Bronevojui tuo metu jau buvo per trisdešimt) davė pagrindinius vaidmenis – jis vaidino Kapuletį „Romeo ir Džuljetoje“, Sokratą spektaklyje „Ksantipa ir tas, kaip jį ten...“, Jaičnicą Nikolajaus Gogolio „Vedybose“, Christoforą Blochiną „Senojo Arbato pasakose“ ir daugelį kitų.
Tuo pat metu L.Bronevojus pradėjo filmuotis. Nors jo filmografija nemaža – daugiau kaip penkiasdešimt filmų, o jo personažų frazės tapo lakiais posakiais – pavyzdžiui, gestapo šefo Miulerio iš „Septyniolikos pavasario akimirkų („Štirlicai, o jus paprašysiu likti“), Hanoverio hercogo iš filmo „Tas pats Miunhauzenas“ („Karas – tai ne pokeris, jo negalima skelbti, kada užsigeisi. Karas – tai... karas“) arba kupletininko Veliurovo iš „Pokrovo vartų“ („Na ulice idiot dožd, a u nas idiot koncert“).
Įdomu, kad režisierius Markas Zacharovas, kurio filme „Tas pats Miunhauzenas“ L.Bronevojus nusifilmavo 1979 m., „Meilės formulėje“ – 1984 m., pakvietė jį savo „Lenkom“ teatrą tik 1988-aisiais, kai aktorius jau turėjo SSRS liaudies artisto vardą, iš esmės tik dokumentiškai įtvirtinusį tai, kas ir taip buvo aišku: L.Bronevojus jau seniai buvo publikos mylimas artistas, ir ta meilė išliko iki šiol, nors pastaraisiais metais dėl ligos aktorius retai rodėsi ekrane ar scenoje.