„Kaip nepralaimėti, kai, regis, nėra šansų laimėti?“ – tokia frazė nuolat lydėjo naujo lietuviško filmo „Pelėdų kalnas“ kūrėjus. Ji taikytina ir juostos herojams, ir pačiam filmo kūrimui, kai reikėjo ieškoti istorinio rekvizito, interjerų ir eksterjerų, skaičiuoti turimas lėšas ir nedaryti jokių nuolaidų kokybei.
Kuriuo keliu pasukti?
„Pelėdų kalnas“ – režisieriaus Audriaus Juzėno istorinė vaidybinė drama apie 1947-1952 m. Lietuvoje susiklosčiusius politinius ir istorinius įvykius, kai vyko įnirtinga kova tarp nepasidavusių okupacijai krašto gyventojų ir sovietinio režimo, kuriam besipriešinantieji - terorizuojami, žudomi ir tremiami į Sibirą.
Pasakojamas koncentruojasi apie Kauno inteligentų vaikus, jaunuolius gimnazistus, kurie mokslus pradėjo nepriklausomos Lietuvos mokyklose, pergyveno karo chaosą, o jam pasibaigus turėjo apsispręsti kaip ir kuo būti: emigruoti, traukti į mišką ar prisitaikyti.
Filme visapusiškai atsiskleidžia pokario kartos veidas, tiek kovos, tiek baimės atmosfera. Baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.
„Pelėdų kalnas“, filmas apie Lietuvą kūrusius žmones, kino teatruose pasirodys simbolinę dieną – 2018 m. vasario 16 d., minint Lietuvos atkūrimo šimtmetį.
Žiūrovams – bekompromisiai klausimai
Antradienį „Pelėdų kalno“ kūrybinė grupė savo kūrinį pristatė žiniasklaidai. Tie, kurie jau matė sumontuotą filmą, tikino: „Nepasigailėsite pamatę – atims žadą.“
Ką gi, tas džiaugsmas žiūrovų dar laukia, o kol kas filmo kūrėjai pasidalijo ne vaizdais, bet mintimis.
Režisierius A.Juzėnas, paklaustas, kodėl ėmėsi tokios tematikos filmo ir kas buvo sudėtingiausia, sakė: „Kai kalbi apie praeitį, savo šeimą, visuomet prisimeni ne tik linksmus, bet ir liūdnus niuansus, tą kartą, kuri turėjo išgyventi pokarį. Man vienas sunkiausių uždavinių buvo pačiam įlįsti į tą metą, į savo tėvų gyvenimo istoriją ir joje atrasti šiandieną.
Remdamasis scenaristo Prano Morkaus istorine, kultūrine, kūrybine patirtimi norėjau sukurti šiuolaikinį filmą – per rekonstruotus įvykius kalbėtis su šiuolaikiniu žiūrovu, žmonėmis, į kuriuos dedame viltis, kurie Lietuvoje gyvens, ją toliau kurs. Jie turėtų atsakyti į esminį klausimą: kas atsitiktų, jeigu tai dar kartą pasikartotų? Kurioje pusėje atsidurtų? Susikrautų lagaminus? Eitų į mišką? Kolaboruotų?
Istorija nenuėjo labai toli. Neišmoktos istorijos pamokos vis kartojasi ir turime iš jų mokytis. Noriu, kad jaunoji karta pajustų kraujo skonį, suvoktų gyvybės vertę, kai reikės apsispręsti, ką daryti.“
Visiems – daug pirmų kartų
Prodiuseris Norbertas Pranckus iki „Pelėdų kalno“ ėjo nuo močiutės pasakojimų apie partizanus, apie tai, kaip seneliai slėpdavosi kapinėse, kad jų neištremtų. Jau suaugęs nuolat suko galvą, kaip papasakoti apie žmones, kurie kovojo, bandė pakeisti tuometę santvarką.
N.Pranckų įkvėpė A.Juzėno ir P.Morkaus filmas „Ekskursantė“. Susirado P.Morkų ir paragino rašyti scenarijų. Po to surinko visą kūrybinę komandą.
Pagrindiniai filmo herojai – jauni žmonės, tad ir jų vaidmenis atlieka pradedantieji aktoriai.
Arnas Danusas vaidina jaunąjį partizaną Šmelingą, beatodairiškai kovojantį už šalies laisvę ir siekiantį, kad ji nebūtų ištrinta iš pasaulio žemėlapio.
A.Danusui vaidmuo labai patiko – jo svajone buvo suvaidinti tokį personažą, atsidavusi, siekiantį savo tikslų, nepailstantį, valingą.
„Man buvo gera už tą personažą kovoti, – prisipažino aktorius, – nors ir nelengva: buvo daug pirmų kartų. Iš tų pirmų kartų bandai kapanotis, čia pat kaupdamas patirtį. Nėra distancijos, kad galėtum atsiriboti ir permąstyti, kas įvyko.“
Aidas Jurgaitis filme įkūnija studentą Tadą – dvejonėse paskendusį jaunuolį iš inteligentiškos šeimos. Paklusdamas tėvų valiai ir siekdamas išgyventi, jis prisitaiko prie tenykštės Lietuvos, bet vis randa būdų, kaip pagelbėti į Sibirą ištremtiems tautiečiams.
„Tadas taip pat kovojo su priespauda, tik savaip. Manau, jis toks herojus, kuris paskui tapo signataras“, – svarstė A.Jurgaitis.
Paulina Taujanskaitė filme tampa studente Rima, meilės trikampio tarp Šmelingo ir Tado pagrindine dalyve. „Man Rima labai sava, tai manęs ir mano babytės mišinys. Man ši herojė labai patiko“, – trumpai apibendrino P.Taujanskaitė.
Filmo „Niekas nenorėjo mirti“ konkurentas?
Nors „Pelėdų kalną“ jau matė tik pagrindiniai jos kūrėjai, kuluaruose jau sklando gandas, kad tai savotiška alternatyva garsiajai mūsų kino metro Vytauto Žalakevičiaus juostai „Niekas nenorėjo mirti“. Kaip į tai reaguoja A.Juzėnas?
„Pelėdų kalnas“ ne visai analogiškas „Niekas nenorėjo mirti“, bet kai kuo – tema, sistema, pažiūromis – artimas jam filmas.
„Niekas nenorėjo mirti“ turėjo Donatą Banionį, Regimantą Adomaitį, Juozą Budraitį... Mes turime jų antrininkus, štai ir dar viena Vija Artmanė sėdi, – šypsojosi A.Juzėnas, rodydamas į P.Taujanskaitę. – Mano akimis žiūrint, tai didžiausios bendrybės, siejančios šiuos filmus. O iš esmės jie žiauriai skirtingi.
V.Žalakevičiaus filmas buvo kitos krypties, nors mano tikslas irgi buvo papasakoti istoriją ne tiesmukai, ne per tekstą, o per tai, kas tarp eilučių. Todėl filmas pakankamai sudėtingas, turi tris keturis sluoksnius, kuriuos reikia perskaityti.
Beje, filmavimo aikštelėje vis painiodavau aktorius A.Danusą ir A.Jurgaitį. Matyt, todėl, kad jų herojai, mano akimis žiūrint, yra vienas kito alter ego. Tas, kuris neišėjo į mišką, gyveno išėjusiojo mintimis. O tas, kuris išėjo į mišką, mintimis grįžo ir gyveno čia. Tai nėra atskiri personažai, jie yra vienas kito vidinis atspindys.
Tikriausiai tai būdinga visai lietuvių bendruomenei – nėra tokių, kurie sėdėjo miškuose ir negalvojo apie tuos, nėra miestiečių, kurie negalvojo apie tuos, kurie miškuose.“
