„Namas, kurį pastatė Džekas“ pasakoja serijinio žudiko, kuris žavisi architektūra, istoriją.
L.von Trieras filmą į Kanus atvežė po ilgos pertraukos. 2011 m. čia kilo skandalas, kai per spaudos konferenciją, skirtą ką tik parodytai jo „Melancholijai“, režisierius prasitarė apie simpatijas Adolfui Hitleriui. Festivaliui tai nepatiko, ir L.von Trieras buvo paskelbtas persona non grata. Šiais metais jam atleido ir vėl pakvietė, tačiau naują filmą parodė ne konkursinėje programoje.
Filmo herojus – Džekas (akt. Mattas Dillonas), iš profesijos – inžinierius, svajonėse –architektas, iš pašaukimo – serijinis žudikas.
Džekas nori pastatyti svajonių namą. Ir sistemingai žudo žmones – aukų apie šešiasdešimt. Užkadriniam pašnekovui, kuris save vadina Verdžu, Džekas pasakoja apie penkias žmogžudystes. Taip pat apie tai, nuo ko viskas prasidėjo ir dėl ko visa tai daroma. Samprotauja apie žmogžudystės ir meno ryšį, apie kūrėjų ir genocido iniciatorių panašumą. Pašnekovas klauso, komentuoja, įsitraukia į ginčą, o vėliau, žinoma, pasirodys kadre.
Festivalio apžvalgininkai pabrėžia: kai šnekant apie L.von Trierą sakoma, kad „festivalis pavyko“, galvoje turimas net ne pats filmas, o tai, koks triukšmas kilo.
Šįkart gal ir nelabai garsus, bet visiškai pakankamas: pasklido informacija, kad per premjerą iš salės išėjo apie šimtą žmonių, iš spaudos seansų ėjo pasipiktinę žurnalistai, net nebuvo surengta spaudos konferencija, o piktų recenzijų ir įrašų socialiniuose tinkluose – apstu.
Galima paminėti visas formuluotes, taikomas L.von Triero kūrybai: beprotnamio gyventojas, manipuliatorius arba atvirkščiai – žmogus, kuris narsiai apnuogina savo sielą ir košmarus.
Antifeministas? Prašom – kad ir herojaus kandžiai ištarta frazė: „Moteris niekada nekalta, vyras visuomet nusikaltėlis“ arba nužudytosios – daugiausia kvailokos ir godžios personos.
„Ar visos moterys, kurias žudei, buvo tokios kvailos? – Aš žudžiau ir vyrus. – Bet kalbi tik apie moteris. – Su jomis paprasčiau“, – net šio dialogo su Verdžu L.von Trierui nepakaks, ir kadre nupjaus moters krūtį, prieš tai raudonu žymekliu pažymėję kontūrą, kad pjūvis būtų tikslesnis.
Mėgstantis šokiruoti provokatorius? Nėra problemų: minėtoji krūtis, vaikų žudymas, nupjauta paukščio galūnė… Apie Džeko praeitį žiūrovas žino mažai, vos ne vienintelis epizodas: vaikystėje herojus nupjauna ančiukui koją.
Paskutinėje filmo dalyje herojus nusileidžia į pragarą kartu su pasirodžiusiu Verdžu, t. y. Vergilijumi. Jį vaidina aktorius Bruno Ganzas, kadaise režisieriaus Oliverio Hirschbiegelio filme „Trečiojo reicho žlugimas“ („Der Untergang“ / „Downfall“) sukūręs A.Hitlerio vaidmenį, ir tai dar vienas įdomus kampas traktuoti filmą ir „Namo…“ atsiradimo Kanų kino festivalyje prasmę.
Kai autorius taip uoliai preparuoja herojaus arba savo paties vidinį pragarą – o tai tarsi viena ir tas pats, kaltinti jį manipuliacija nesiverčia liežuvis. Tuomet visas kinas, visas menas – manipuliacija.
Ką ten – kad tik pats gyvenimas nepasirodytų kieno nors manipuliacija. Tačiau kalbėti apie tokius dalykus padorioje draugijoje šiandien nepriimta.
* * *
Savo požiūrį į L.von Triero filmą „Namas, kurį pastatė Džekas“ jau išdėstė ir rusų kino kritikas Andrejus Plachovas, gerai žinomas Lietuvos sinefilams. Publikacijoje „Nepageidaujamas genijus“ jis rašė:
„Į L.von Triero „Namą, kurį pastatė Džekas“ dalis Kanų publikos ėjo kaip į pamaldas šventykloje. Kai kuriems pasirodė, kad jų asmeninė „šventykla“ išniekinta, ir išlėkė pasipiktinę.
Man „Namas, kurį pastatė Džekas“ Kanuose padarė stipriausią įspūdį iš visų kitų. Esminė filmo frazė iš serijinio žudiko Džeko (akt. M.Dillonas) ir infernalinio pašnekovo Verdžo (akt. B.Ganzas) dialogo – apie tai, kad mūsų laikų ikonomis tapo instaliacijos iš nuogų kūnų, gausiai eksponuojamos Buchenvaldo ir kitų koncentracijos stovyklų „muziejuose“. Didžiausi menininkai šiame kontekste – A.Hitleris, Stalinas ir kiti diktatoriai.
L.von Triero drąsą rodo tai, kad jis žmonijos nelaimių nesuverčia kitiems ir randa „dalelę Hitlerio“ savyje: už tai danų režisierius septyneriems metams buvo atskirtas nuo Kanų festivalio.
Jis grįžo – kaip niekada laiku – feministinio keršto parado įkarštyje (L.van Trierą jis irgi užkabino). Ir parodė alegoriją apie žudiką, siunčiantį į aną pasaulį vieną moterį po kitos. Beje, aukos pačios provokuoja budelį savo kvailumu, godumu ir stereotipiškumu.
Jos tampa idealia Džeko – architekto, menininko perfekcionisto, žmogaus sielos inžinieriaus, negailestingai apnuoginančio mūsų slaptas baimes, troškimus ir ydas, – infernalinio meno medžiaga.
Kadaise L.von Trieras teigė, kad menas yra idealus nusikaltimas ir atvirkščiai, o kinas – tai religija be moralės. Tačiau netgi padaręs moralistams tam tikrą nuolaidą naujojo filmo pabaigoje, L.von Trieras išlieka vienintelis didis ir bekompromisis XXI a. režisierius. Būna geras kinas, blogas kinas – ir L.von Triero kinas, kurį galima mylėti ir neapkęsti – kaip patį gyvenimą.“
Parengė Milda Augulytė
