Nesudomino pačių neįgaliųjų
Lietuvoje negalios tema kine mažai arba visai negvildenama, nors ji egzistuoja ir lietuviškame kine, ir įvairių festivalių programose. Pasak organizatorių, dokumentinių kino festivalių programose gausu filmų apie negalią turinčius žmones, jų temų ir problemų spektras gana įvairus, tačiau vaidybinio kino sektoriuje tokia įvairovė anaiptol nepastebima. Kodėl taip yra? Ar negalia mažiau estetiškai vertinga? Gal vyraujantys stereotipai trukdo sukurti įdomių personažų? O galbūt neįgalūs žmonės nėra laikomi rimta ir pelną nešančia auditorija? Ar neįgalūs veikėjai laikytini labiau komplikuotais, „kitokiais“, jais siekiama sužadinti žiūrovų emocijas, o ne papasakoti įdomią istoriją? Taip pat ar apskritai kūrėjai ir festivalių organizatoriai atsižvelgia į įvairias negalias turinčių žmonių poreikius?
Diskusijoje dalyvavo Lietuvos kino centro Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vedėja Dovilė Butnoriūtė, „Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė, dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programos kuratorė ir vertimų koordinatorė Austė Zdančiūtė ir kino režisierius Linas Mikuta, sukūręs dokumentinį filmą „Šaltos ausys“.
Diskusiją moderavusi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Komunikacijos skyriaus atstovė ryšiams su visuomene Izabelė Švaraitė, pristačiusi renginio temą, papasakojo, kaip ji gimė. Pernai lapkritį festivalio „Nepatogus kinas“ programoje rodytas filmas „Kaip skamba tyla“, kuriame pasakojama Gruzijos kaimelyje internate gyvenančio negirdinčio, bet labai norinčio šokti berniuko istorija. Po vieno iš seansų Klaipėdoje surengta diskusija, kurioje dalyvavusios kelios klausos negalią turinčios merginos atvirai pasakė, jog joms nepatiko, kad klausos negalią turintys žmonės matomi būtent taip. Tada ir kilo noras pasigilinti, kaip kine reprezentuojami neįgalūs žmonės.
Nors renginio organizatoriai iš anksto žadėjo pasirūpinti diskusijos vertimu į lietuvių gestų kalbą, vertėjos paslaugų neprireikė. Deja, atrodo, pačių neįgaliųjų diskusija nesudomino. Pora vežimėliais judančių klausytojų paliko kavinę, kurioje vyko diskusija, jai įpusėjus.
Rubrikos „Aš galiu“ skaitytojams pateikiame įdomiausias diskusijos dalyvių mintis.
Svarbiausia – įdomi istorija
Linas Mikuta: Jeigu vertinsime lietuvišką kontekstą, vaidybinių filmų Lietuvoje apskritai sukuriama nedaug, tad ir filmų šia tema beveik nėra. Tačiau pasaulinio kino praktikoje filmų apie negalią tikrai yra. Iš labiausiai įstrigusių galiu paminėti Jaco Van Dormaelio „Aštuntoji diena“, kuriame vaidino Dauno sindromą turintys žmonės. Dokumentinių filmų negalios tema daugiau dėl to, kad dokumentika dažniausiai kalba apie žmonių santykius, jų pažeidžiamumą, apie pažeisto, dvasiniame arba fiziniame paribyje atsidūrusio žmogaus dramą. Toks žmogus tampa tam tikru lakmuso popierėliu, kuris identifikuoja pačios visuomenės problemas: kaip ji priima žmogų, kaip jį vertina, kokia pozicija komunikuojant su juo dominuoja – galia, užuojauta ar lygiavertiškumas.
Dovilė Butnoriūtė: Dokumentinio kino tradicijos šiek tiek kitokios, dokumentikos ir vaidybinio kino užduotys taip pat skiriasi. Lietuvoje dar turime problemą – trūksta gerų kino scenarijų, nėra žanrinės ir tematinės įvairovės. Beje, kitais metais Ignas Jonynas turėtų baigti filmą apie neregį. Tikiuosi, kad neįgaliesiems jis bus įdomus, suprantamas, artimas. Vaidybiniam kine, manau, svarbiausia rasti įdomią istoriją – nelabai svarbu, ar žmogus neįgalus, ar tiesiog kitoks jo gyvenimo būdas, jis kitaip žiūri į pasaulį, kitaip jį supranta.
Vilma Levickaitė: Grįžtant prie filmo apie kurčiuosius, man atrodo, kad patys kurtieji taip sureagavo todėl, kad trūksta filmų įvairovės, įvairesnių situacijų. Yra daug užsakomųjų filmų apie negalią, pačios neįgaliųjų organizacijos užsisako tokius reprezentacinius filmus, nes sveiki žmonės apie neįgaliuosius mažai žino, vis dar yra didžiulė atskirtis.
Linas Mikuta: Šiaip negalia kine, ypač vaidybiniame, nėra labai gerai parduodama tema, nes Holivudo industrija paremta visai kitokiomis vertybėmis. Holivudo aktorių kultas kuriamas pagal senovės romėnų dievų kultą: jie lyg pusdieviai, visada be galo gražūs, sveiki. O žmogus, turintis negalią, į tą „Panteoną“, žinoma, nepatenka. Kai sveikas aktorius vaidina neįgalų, viskas gerai, bet jei vaidina neįgalus žmogus, į jį žiūrima su užuojauta. Matant tokį herojų, mūsų vertinimo sistema iš karto keičiasi.
Neįgalumo išskirti nereikia
Vilma Levickaitė: Mes patys, ko gero, nelabai mėgstame žiūrėti filmą, jeigu jis pristatomas akcentuojant, kad tai – filmas apie neįgalumą, o ne tiesiog geras filmas apie žmogų, apie kitokią egzistencinę patirtį. O juk tokie filmai praturtina mus pačius, mes pamatome, kad kartais tie žmonės yra pranašesni už mus. Norėčiau, kad su tais žmonėmis labiau integruotumėmės ne per filmus, o gyvenime, tada nereikėtų skaičiuoti, ar daugiau filmų su negalia, ar be.
Linas Mikuta: Prisiminiau ukrainiečių filmą „Gentis“, apie kurčiųjų internatą. Unikalu tai, kad režisierius visiškai nesistengė akcentuoti, jog filmo herojai yra kurtieji. Jis priėmė juos kaip žmones, kalbančius kita kalba – lygiai taip pat besikeikiančius, lygiai taip pat pykstančius ir pan. Atsimenu, filmą kartu su manimi žiūrėjo daug žmonių, turinčių klausos negalią. Jie į filmą reagavo labai gyvai, susidarė įspūdis, kad jie filmą žiūrėjo ne kaip apie negalią, o tokį, kuriame tiesiog kalbama jų kalba.
Austė Zdančiūtė: Festivalio „Nepatogus kinas“ idėja – žmonių teisės. Sudarant programą visada norisi reaguoti į pasaulyje ir Lietuvoje vykstančius procesus, aktualijas. Filmai neįgalumo tema egzistuoja šalia kitų, bet, formuodami programą, vis tiek labiausiai vertiname paties filmo kokybę. Žinoma, būna, kad filmas kaip kino kūrinys gal nėra labai stiprus, bet jei jis kalba svarbia tematika, tada pasveri abi puses ir padarai sprendimą. Vis dėlto svarbiausia rasti gerą kino kūrinį.
Vilma Levickaitė: Manau, būtų labai keista sudaryti programą, kurioje būtų tik filmai apie neįgalius žmones. Nebūtų prasminga, o gal ir nekorektiška juos išskirti.
Dovilė Butnoriūtė: Daug bendrauju su festivalių programų sudarytojais. Niekada nesu girdėjusi, kad jie išskirtų neįgalumo temą. Būna išryškinama tam tikra tema, kurią tuo metu norima atspindėti, stigma, požiūris arba idėja, pavyzdžiui, „nepatyrimai“, „debiutas“ arba dar kas nors. Svarbiausi atrankos kriterijai – įdomi istorija, žanriniu požiūriu įdomus sprendimas.
Austė Zdančiūtė: Aš esu prieš filmų dėliojimą į stalčiukus. Aišku, tam tikras filmo aprašymas, įvardijimas reikalingas vien tam, kad susikalbėtum su žmonėmis, kuriems siūlai tą filmą pasižiūrėti. Bet labai sunku pasakyti, kad tas ar kitas gali būti įdomu ar neįdomu. Įdomu, kai kūrėjas sukuria stiprų filmą tema, kuri pirmiausia suvirpino jo paties dvasią.
Linas Mikuta: Galiu pateikti labai gerą pavyzdį: yra toks olandų filmas apie autistą, savo bute sukūrusį visiškai neįtikėtinais principais paremtą pasaulį. Tas pasaulis turi labai griežtą struktūrą, nors žmogui iš šalies atrodo, kad šis žmogus gyvena šiukšlių krūvoje. Tada visuomenė bando jį atvesti į savo struktūrą: mes žinome, kas tau geriau, nuvešim tave į prieglaudą, kur tavimi bus pasirūpinta. Tą žmogų išveža iš jo pasaulio, bet jis negali gyventi prieglaudoje ir galiausiai nusižudo. Šis filmas – ne apie negalią, o apie teisę turėti savo unikalų pasaulį ir nebūti už tai baudžiamam. Man atrodo, kad svarbiausia – tema, idėja, kuri gali padėti reflektuoti pasaulį, mūsų būtį kito žmogaus gyvenimo pavyzdžiu. Tai gimdo empatišką ryšį, kuris visuomenei yra pats svarbiausias. Taip mes kuriame bendruomenę, o ne individų visumą, kurią aptarnauja valstybė.
Kai kūriau filmą „Šaltos ausys“, taip pat neturėjau tikslo sukurti filmą apie neįgalų asmenį ir jo santykį su pasauliu. Man pirmiausia buvo įdomus tėvo ir sūnaus ryšys, šiuo atveju sūnaus kurtumas – tai tiesiog aplinkybė, kuria galima pamatuoti tėvo humaniškumo lygį. Beje, kodėl filmas vadinasi „Šaltos ausys“? Supykęs tėvas, norėdamas sūnui įgelti, pavadino jį „šaltomis ausimis“, atseit, tu negirdi, tavo ausys šaltos, dėl to tu toks kvailelis. Iš tikrųjų, gerai pagalvojus, ne sūnaus, o jo paties ausys šaltos. Tėvas nenori suprasti savo sūnaus, „negirdi“ jo vidinės būsenos. Sūnus turi fizinę negalią, o tėvo negalia – dvasinė.
Tikslas – prieinamumas visiems
Dovilė Butnoriūtė: Pirmiausia reikėtų negalią turintiems žmonėms didinti prieinamumą. Atsimenu, Kultūros ministerija atsiuntė laišką, kuriame ragino Lietuvoje sukurti prievolę subtitruoti filmus negirdintiems žmonėms. Bet kaip subtitruoti, pavyzdžiui, Mindaugo Survilos filmą „Sengirė“, kuriame tik gamtos garsai? Aišku, šia tema reikia platesnės diskusijos. Man patinka latvių, kitų šalių pavyzdžiai – ten privaloma rašyti ne tik tekstą, bet ir aprašyti garsus, pavyzdžiui, „skamba muzika“ ir pan. Smagu, kad nacionalinis transliuotojas Arūno Žebriūno filmą „Gražuolė“ padarė prieinamą neįgaliesiems, jis yra LRT mediatekoje. „Nepatogus kinas“ įgyvendina projektą, kuriuo siekia padidinti prieinamumą. Svarbu didinti ir pačių kino kūrėjų sąmoningumą – jiems taip pat turėtų rūpėti, kad jų filmai taptų prieinami visiems.
Austė Zdančiūtė: Galiu pasidžiaugti bendradarbiavimu su Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto audiovizualinio vertimo studijų programos studentais. Manau, greitai Lietuvoje bus įmanoma filmus adaptuoti profesionaliai. O apibendrindama „Nepatogaus kino“ patirtį galiu pasakyti, kad yra daug niuansų, apie kuriuos nepagalvojome, kai filmus adaptavome pirmą kartą. Tik kai pasižiūrėjome subtitruotus filmus dideliame ekrane, pamatėme, kad ne visus filmus galima adaptuoti, sulaukėme ir klausos negalią turinčių žiūrovų pastabų. Lietuvos kurčiųjų asociacija dėkojo už projektą, išgirdome naudingų pastabų. Šiems žmonėms reikia parodyti daugiau dėmesio, rodyti bent vieną subtitruotą filmą per savaitę, ir taip pradėti kurti įprotį, kad jie eitų į kino teatrą. Beje, pasaulyje praktika kitokia – patys filmų kūrėjai dirba su vertėjais, su šios srities profesionalais, ir jau kuriant filmą daromi tam tikri sprendimai, kad jį būtų galima lengviau adaptuoti – ir ne tik kurtiesiems. Juk „Gražuolę“ gali „pasižiūrėti“ net neregiai, yra garsinis pritaikymas. Taigi svarbu, kad tai būtų daroma profesionaliai.
Vilma Levickaitė: Mes taip pat galvojame apie didesnį pritaikymą įvairių grupių žmonėms. Aišku, pradėti reikia nuo fizinio pritaikymo – čia tikrai mūsų bėda, kad jis nepakankamas. Vis dėlto neužtenka pasamdyti profesionalų. Visos neįgaliųjų grupės nesitiki, kad kino teatre gali būti jiems paruoštų filmų, todėl neateina ir tada, kai yra specialus seansas – taip atsitiko su Eglės Vertelytės filmu „Stebuklas“. Buvo surengtas specialus seansas, filmas buvo rodomas su subtitrais, kurie buvo skirtingose kadro vietose, skirtingomis spalvomis, bet į seansą neįgaliųjų neatėjo. Nors organizacijos buvo informuotos, bet turbūt neužtenka išsiųsti laišką. Turi būti pradėtas nuoseklus darbas, turi būti primenama, kad tam tikru dažnumu bus rodomi jiems skirti profesionaliai paruošti seansai.
Austė Zdančiūtė: Žinoma, filmų subtitravimas, adaptavimas papildomai kainuoja, taigi į biudžetą reikia įrašyti dar vieną eilutę, bet, man atrodo, tai labai svarbu.
Susiję straipsniai
