Lrytas.lt videorubrikoje galite žiūrėti reportažą.
Klaipėdos universitete skaitydamas viešą paskaitą V.Žalys pabrėžė, kad per 1923 metų akciją Klaipėdos krašte vietos gyventojai laikėsi pasyviai, o jei vėliau kas ir prisidėjo, tai daugiausia paskatinti materialinės naudos ir pažadėtų lengvatų.
“Negalime nekreipti dėmesio į faktą, kad į Lietuvos valstybės sudėtį Klaipėdos kraštas pateko ne vietos gyventojų, o iš Lietuvos atėjusių savanorių ryžto dėka ir pastangomis. Reikia pasakyti tiesą: 1923 metų sausio mėnesį, prieš tai pravedusi efektyvią diplomatinę-politinę parengimo Berlyne, Maskvoje akciją, maksimaliai parengusi prielaidas, turėjusias užtikrinti žygio sėkmę, savanorių ir šaulių iš Didžiosios Lietuvos pajėgomis, kurių tikslus palaikė ir dalis vietos gyventojų, Lietuva sugebėjo prisijungti arba įjungti į savo valstybės sudėtį Klaipėdos kraštą”, - dėstė ambasadorius Moldovoje.
“Ačiū E.Galvanauskui, ačiū J.Budriui, ačiū kiekvienam iš tų žmonių, kurie su ginklu rankoje peržengė sieną, ir ačiū tiems mažlietuvių lyderiams, kurie nors iš dalies palaikė ar net rėmė šią idėją. Todėl ir siūlau kiekvieną vertinti pagal savo nuopelnus”, - tikruosius akcijos sumanytojus ir vykdytojus pabrėžė V.Žalys.
Jo paskaita apie Klaipėdos problemą tarpukario Lietuvoje buvo iš visus metus trunkančio lrytas.lt ir Vilniaus univeriteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto rengiamo paskaitų ciklo.
Kitą paskaitą birželio 7 d. Tauragėje apie Sąjūdį ir Lietuvos projektą skaitys mūsų šalies ambasadorius Ispanijoje Mečys Laurinkus. Kovą paskaitą skaitė filosofas V.Radžvilas, o balandį - istorikas A.Bumblauskas.
Puslapioje pabaigoje galite klausytis V.Žalio paskaitos ir klausytojų užduotų klausimų įrašo. Taip pat siūlome skaityti paskaitos pagrindines tezes.
* * *
- Įtampos ir aistros kyla dėl to, kad visos suinteresuotos pusės – lietuviai, lenkai, vokiečiai, rusai – skirtingai interpretuoja 1923 metų įvykius Klaipėdoje ir krašto atplėšimą 1939 metais. Rusijos istorikai ir publicistai kvestionuoja šio krašto priklausomybę Lietuvai po 1990 metų. Lietuviai ir vokiečiai ir toliau tebesiginčija ne tik dėl 1923 metų, bet ir Lietuvos politikos Klaipėdos krašte turinį.
Bet įdomu dar ir tai, kad gan daug aistrų kyla ir pačioje Lietuvos visuomenėje, kalbant apie mums žinomus 1923 metų sausio įvykius. Vieni linkę pabrėžtinai kalbėti apie Lietuvos istorines teises į visas istorines lietuvių žemes, taigi ir į Klaipėdos kraštą ir Mažąją Lietuvą ir apie galimybę 1923 metais ištaisyti istorinę klaidą, ir tęsdami prieškario tradiciją, toliau samprotauja apie sausio mėnesį Klaipėdos krašte įvykusį vietos gyventojų sukilimą, kurio dėka ši teritorija prisijungė ar susijungė su Didžiąja Lietuva. Kiti nesutinka su šia visais požiūriais labai patogia tradicine interpretacija, ragindami peržiūrėti ir galutinai atsisakyti kai kurių įvykių mitologizavimo.
- Lietuvos valstybės pozicijos Klaipėdos krašte atsikūrimo laikotarpiu nebuvo stiprios. Ryšiai tarp Lietuvos ir Klaipėdos krašto buvo epizodiniai, jei nesakytume – minimalūs. Klaipėdos krašto ir Lietuvos siena, kaip buvusi vokiečių ir rusų siena, amžininkų pastebėjimu, buvo lyg riba “be perėjimo niuansų” tarp dviejų skirtingų civilizacijų, tarp kurių skirtumas buvo maždaug šimtas metų.
- Lietuviška veikla Klaipėdos krašte suaktyvėjo tik 1919 metų pabaigoje dėl Versalio taikos konferencijos sprendimų įtakos, kai kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos. Taip pat į Klaipėdos kraštas atsikraustė labai nemažai aktyvių mažlietuvių iš Tilžės apylinkių. Šitie mažlietuviai buvo kur kas aktyvesni už vietos mažlietuvius.
Nuo 1920 metų kovo mėnesio Lietuvos valstybė lietuvišką judėjimą ėmė visokeriopai remti ir ši parama daugiausia ėjo slaptais kanalais. Šios slaptos finansinės invazijos rezultatai buvo visai neblogi – prolietuviškoms jėgoms akcijos išvakarėse pavyko užimti pastebimas pozicijas Klaipėdos krašto spaudoje, įsigyti nekilnojamojo turto ir pan.
- Tačiau prancūzmečiu vietos gyventojai – tiek vokiečiai, tiek mažlietuviai – buvo beveik visiškai abejingi krašto politinės priklausomybės klausimu. Jie gyveno kur kas labiau kasdieniškais rūpesčiais, labiau rūpinosi savo asmenine gerove, o sąlygos tam buvo nepraprastai palankios – klestėjo kontrabanda, gyventojai naudojosi tuo, daug kas susikrovė nemažą kapitalą. Daug kam atrodė neatsakinga nepasinaudoti tokia padėtimi, todėl kyla klausimas, ar verta ją keisti? Todėl nereikėtų pervertinti Klaipėdos gyventojų politinio aktyvumo.
- Tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, apibūdindamas klaipėdiškių nuotaikas Trimečio laikotarpiu, yra pastebėjęs: “Nei lietuviai ieškojo kelio į Lietuvą, nei vokiečiai – į Vokietiją. Vieni ir kiti žiūrėjo naudos”.
- Rengdamasi akcijai Lietuva ėmėsi ekonominio spaudimo: varžė prekybą su kraštu, šantažavo ar atsisakydavo pasirašyti prekybos susitarimus su Klaipėda. Tos priemonės turėjo parodyti Klaipėdos priklausomybę nuo Lietuvos ir kartu viliojant klaipėdiečius gražiomis perspektyvomis, kaip gyventų Klaipėdos kraštas, prisijungęs prie Lietuvos. Reikia pasakyti, kad nors tuo metu Lietuva pati buvo ekonomiškai silpna, tos priemonės buvo rezultatyvios – Klaipėdoje didėja nedarbas, nepasitenkinimas, kilo kainos.
Žinoma, ypatingas dėmesys buvo skiriamas propagandiniai kampanijai. Buvo įsigyta nemaža dalis įtakingų Klaipėdos spaudos organų, kartais ir per trečiasias rankas. Lietuvos vyriausybė lėšų tam tikrai negailėjo. Bet jeigu ekonominės priemonės bent iš dalies buvo efektyvios, tai propagandos klaipėdiškiai nelabai klausė.
- Klaipėdos mažlietuviai, jau nekalbant apie vokiečius, buvo daugiau negu rezervuoti bet kokių ryžtingų veiksmų atžvilgiu. Tai liudija ir mažlietuvių lyderių reakcija, kai jie pirmą kartą pakviesti į Kauną buvo informuoti apie tai, kad krašte bus rengiamas sukilimas. Išklausę juos pritrenkusią žinią, jie beveik visi kaip vienas pareiškė, kad neprotinga griebtis prievartos, kuri gali sugadinti visą reikalą. Ką jie siūlė? Jie siūlė atkovoti Klaipėdos kraštą Lietuvai kultūrine veikla. Toks pasiūlymas netenkino Kauno.
- E.Galvanauskas, išanalizavęs Lietuvos kontržvalgybos vado Jono Budrio surinktą informaciją, priėjo prie išvados: Klaipėdos krašto lietuviai prie sukilimo neprisidės ir savanoriais neis, geriausiu atveju jie laikysis nuošaliai, tautiškai susipratusių klaipėdiškių nedaug.
- Kaune jokių iliuzijų dėl Klaipėdos gyventojų nuotaikos neturėta, svajoti apie vietos gyventojų sukilimą buvo visiškai nerealu ir neatsakinga. O tai savo ruožtu diktavo ir būsimos akcijos schemą.
- Vis dėlto pats didžiausias netikėtumas akcijos organizatorių laukė ieškant karinio žygio vado kandidatūro, t.y. asmens, kuris tiesiogiai turėjo vadovauti Lietuvos savanoriams ir šauliams, žygiuosiantiems į Klaipėdos kraštą. Atrinkti kandidatai – Lietuvos karininkai – paprastai prašydavo laiko pagalvoti, o po to dėl įvairių ir dažniausiai visiškai banalių priežasčių atsisakydavo šitos garbės. E.Galvanauskas priėjo prie išvados, kad Lietuvos karininkai Klaipėdos krašto paėmimo nelaikė Tėvynės gynimu.
- Dar sudėtingesni padėtis susidarė, kai imta ieškoti lyderio Klaipėdos krašte. Artėjant lemtingiems įvykiams, mažlietuvių lyderiai beveik visi kaip vienas kratėsi bet kokios atsakomybės. Padėtį gelbėjo Erdmonas Simonaitis, kuris prieš duodamas sutikimą iš anksto iš Lietuvos vyriausybės išsiderėjo tam tikrų garantijų, jei akcija nepasisektų. Šitas E.Simonaičio sutikimas vertintinas kaip didelis Kauno laimėjimas, nes jeigu ir E.Simonaitis būtų atsisakęs pasiūlymo, Kaunui būtų tekę arba tenkintis mažai žinomo mažlietuvio sutikimu, arba – dar blogiau – būtų tekę Klaipėdos mažlietuvių vadu skirti didlietuvį, o tai buvo labai nepageidautina.
- Tad kieno dėka Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos? Klaipėdiškių dalyvavimas sausio įvykiuose iki šiol kelia tam tikrų aistrų ir ginčų. Vieni šiuose įvykiuose linkę įžiūrėti tik Lietuvos ranką, kiti priešingai – akcentuoja būtent klaipėdiškių sukilimą, nors ir neneigia, jog akcijoje dalyvavo vokiškais šautuvais ginkluoti broliai iš Lietuvos.
- Remiantis archyviniais dokumentais, galima bemaž tiksliai nustatyti žygyje dalyvavusių vietinių gyventojų ir Lietuvos savanorių, reguliariosios kariuomenės kareivių skaičių. Tiesa, visiškas aiškumas yra tik dėl antrųjų. Jų buvo apie 1 tūkst. 50: 40 karininkų, 584 kareiviai ir 455 šauliai. Kiek pačių vietinių gyventojų dalyvavo akcijoje, sunku pasakyti, skaičius įvairuoja tarp 150 ir 300 žmonių. Dar 1994 metais esu sakęs, kad 300 skaičius yra netikslus, nes turimi duomenys nepatvirtina, kada vietos gyventojai prisijungė prie akcijos – iki sausio 15 dienos ar sausio 15 dieną, o tai yra nepaprastai svarbus momentas. Esu įsitikinęs, kad iš tų 300 nemaža dalis sukilėliais tapo tikrai po sausio 15 dienos, t.y. jau po krašto prijungimo prie Lietuvos.
- Dar svarbesni yra motyvai, dėl kurių vietos gyventojai jungėsi prie ateivių iš Lietuvos. Dauguma jų ėjo ieškodami materialinės naudos ir lengvatų, o ne iš idėjinio patriotizmo.
- Viso žygio metu klaipėdiškiai laikėsi ramiai, jie buvo pasyvūs. Sausio 11 dieną Kauną pasiekė pirmosios telegramos, informuojančios apie padėtį. Jose skelbta: “Pasipriešinimo niekur nėra, netgi žandarai ir pašto tarnautojai mūsų pusėje, veikia išvien”, bet ir “Iš vietos gyventojų prie sukilimo niekas neprisidėjo”.
- Akcijos sėkmę turėjo nulemti ne vietos gyventojų palaikymas ar nepalaikymas, o jėgos, įžengiančios į Klaipėdos kraštą iš Didžiosios Lietuvos. J.Budrio prioritetai aiškiai matomi jo pirmame įsakyme ypatingos paskirties rinktinei. Ten detaliai, numeriais išvardinamos viso rinktinės pajėgos, tačiau vietiniams sukilėliams vietos ten neatsirado. Matyt, galvota taip: prisidės – gerai, neprisidės – apsieisime.
- Kada krašte paaiškėjo, kad Santarvės valstybės laikosi pasyviai, praėjo pirma baimė, jog alijantai gali reaguoti į Lietuvos veiksmus, tada, matyt, prasideda mažlietuvių jungimasis prie iš Lietuvos atėjusių savanorių.
- Nė vienas mažlietuvis nežuvo akcijos metu. Tai gali būti atsitiktinumas, bet perša mintį, kad aktyviuose kovos veiksmuose mažlietuviai bent jau gausiau nedalyvavo.
- Tad negalime nekreipti dėmesio į faktą, kad į Lietuvos valstybės sudėtį Klaipėdos kraštas pateko ne Klaipėdos gyventojų, o iš Lietuvos atėjusių savanorių ryžto dėka ir pastangomis. Reikia pasakyti tiesą: 1923 metų sausio mėnesį, prieš tai pravedusi efektyvią diplomatinę politinę parengimo Berlyne, Maskvoje akciją, maksimaliai parengusi prielaidas, turėjusias užtikrinti žygio sėkmę, savanorių ir šaulių iš Didžiosios Lietuvos pajėgomis, kurių tikslus palaikė ir dalis vietos gyventojų, Lietuva sugebėjo prisijungti arba įjungti į savo valstybės sudėtį Klaipėdos kraštą.
Tai tikrai bus garbingiau tiesioginių tos akcijos dalyvių atžvilgiu, tiek ir apskritai istorijos požiūriu. Kiek gi galima kalbėti apie šita sukilimą ir gyventi savo stereotipų nelaisvėje? Nes tai nėra tik istorijos problema. Juk jeigu toliau kalbėsime apie sukilimą, tai logiškai mąstant, visus nuopelnus dėl Klaipėdos krašto prijungimo turėsime priskirti vietos gyventojams, primiausia mažlietuviams ir jų lyderiams. Tuo tarpu tikrieji šio sukilimo sumanytojai ir vykdytojai, kaip E.Galvanauskas ir J.Budrys, ir visi tie kareivėliai, jie lyg ir liks šešėlyje, nors būtent jų dėka iš tikrųjų Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Tai neteisinga nei istoriniu, nei moraliniu požiūriu.
Kai pradedame kalbėti apie 1923 metų įvykius, atsiranda pokalbiai apie sukilimą ir pan. Nebuvo čia joks sukilimas. Tai buvo Klaipėdos krašto prijungimas Lietuvos šaulių ir savanorių pajėgomis. Ačiū E.Galvanauskui, ačiū J.Budriui, ačiū kiekvienam iš tų žmonių, kurie su ginklu rankoje peržengė sieną, ir ačiū tiems mažlietuvių lyderiams, kurie nors iš dalies palaikė ar net rėmė šią idėją. Todėl ir siūlau kiekvieną vertinti pagal savo nuopelnus.
- Po Klaipėdos krašto prijungimo Lietuva čia turėjo susidurti su daugybe iššūkių. Labai savotiškoje padėtyje gyveno ir Klaipėdos krašto lietuviai, t.y. mažlietuviai. Jiems atrodė, kad išmušė jų valanda. Viena vertus, Klaipėdos krašto lietuviams labai rūpėjo stumtelti vokiečius ir užimti jų vyraujančias pozicijas krašte. Kita vertus, jiems rūpėjo atsilaikyti prieš katalikų didlietuvių ekspansiją. Tai buvo galima padaryti tik gavus kraštui plačią autonomiją. Plačios autonomijos idėja nepatiko, matyt, daugumai Lietuvos politikų.
- Netrukus paaiškėjo, kad prisijungus Klaipėdos kraštą, nueita tik pusę kelio, o kitą pusę kelio dar reikėjo nueiti. Reikėjo kraštą ir išlaikyti, o tam reikėjo efektyvios politikos ir deramos paramos Lietuvos tikslams Klaipėdos krašte įgyvendinti užsitikrinimo. Taigi Lietuvai reikėjo šalininkų. Teoriškai tokie šalininkai buvo mažlietuviai.
- Akivaizdu, kad pasitikėjimo trūkumas buvo abipusis: didlietuviai nepasitikėjo mažlietuviais, o mažlietuviai – didlietuviais. Mažlietuviai žiūri į didlietuvius kaip į ateivius, kurie yra svetimi tame krašte, nelabai supranta jo specifikos, paniekinamai atsiliepė apie žmones, atėjusius iš mažiau išsivysčiusios šalies. Bet lygiai tą patį galime skaityti didlietuvių pranešimuose iš Klaipėdos į Kauną. Apie mažlietuvius rašoma su tokia panieka, kaip apie kokius prūsokus, kurie neįpratinti mąstyti, nieko neišmano, skaityti moka, bet tai ir visas jų pranašumas, o šiaip – labai riboti žmonės. Religinės tolerancijos taip pat nebuvo. Tad bombos mechanizmas pradėjo tiksėti nuo pat pradžių.
- Žinoma, Lietuva labai daug investavo į Klaipėdos kraštą, ypač į uostą. Lietuva gavo menkutį, visiškai apleistą miško medžiams plukdyti skirtą uostą. O kai naciai 1939 metais užgrobė Klaipėdos kraštą, jie gavo normalų prekybinį uostą.
Todėl aš nenoriu dabar kalbėti, kas mums ten pavyko. Bet noriu pastebėti pačią didžiausią mūsų politikos nesėkmę.
- Tokia nesėkme, netgi klaida ir tragedija aš laikau, tai, kad per tuos šešiolika metų mums nepavyko patraukti mažlietuvių į savo pusę, padaryti mažlietuvius savo šalininkais. Iš tikrųjų reikėjo duoti mažlietuviams žymiai daugiau privilegijų Klaipėdos krašte. Tik su jais mes galėjome sėkmingiau išsilaikyti ir dirbti Klaipėdoje. Žinoma, aš nenoriu pasakyti, kad jeigu mums būtų pavykę susitarti su mažlietuviais, nebūtų buvę 1939 metų kovo.
- Lietuva turėjo iliuzijų labai greitai ir energingai lituanizuoti Klaipėdos kraštą. Šito nesuprato ne tik mažlietuviai, bet ir kai kurie Lietuvos politikai ir diplomatai. Nes taip mes ne mažinome priešų gretų Klaipėdoje, o jas didinome.