A.Ambrasas gyveno 23 metus, studijavo tuomečiame Dailės institute, piešė, rašė poeziją, absurdo pjeses, režisavo jas instituto koridoriuje ir su bendramoksliais vaidino.
Į Koridoriaus teatro vaidinimus prisikimšdavo tiek inteligentiškų žmonių, garsių menininkų, kad poetas Marcelijus Martinaitis iki šiol pamena, jog ten tilpdavai tik stovėdamas ant vienos kojos.
„Žeme, nepalik mūsų“ – vienintelė A.Ambraso poezijos knyga, išleista 1974 metais, praėjus ketveriems metams po jo mirties.
M.Martinaičio parengtos knygos 7000 egzempliorių tiražas buvo greitai išpirktas.
Jauni žmonės dalydavosi šia knyga, persirašinėdavo eilėraščius, vogdavo ją vieni iš kitų ir iš bibliotekų. A.Ambraso eilėraščiai tapo dainomis.
Drąsus ir kūrybingas
Šią unikalią asmenybę įamžino nauja knyga „Žeme, nepalik mūsų: poezija, dramos, prisiminimai“. Ją išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.
Sudaryti knygą ėmėsi dramos specialistė literatūrologė Aušra Martišiūtė-Linartienė ir jos buvusi studentė Rita Juodelienė. Jei ne abiejų tyrinėtojų aistringas susidomėjimas A.Ambraso kūryba, ypač dramine, šio autoriaus vardas šiandien gal būtų tik blykštanti legenda.
Nebent dabartiniai šešiasdešimtmečiai minėtų bendravimą su A.Ambrasu kaip įkvepiantį, tragiškai pasibaigusį savo jaunystės epizodą.
Leidinys apie A.Ambrasą pristato ne tik jo kūrybą, iki šiol gyvavusią tik rankraščiuose ir seniai išleistoje knygelėje. A.Martišiūtės-Linartienės teigimu, čia galima pajusti, koks drąsus ir kūrybingas gyvenimas sovietmečiu tekėjo tarsi po ledu.
„Jeigu atsirastų daugiau tokios kūrybos, mes galėtume teigti, kad greta sovietmečio oficialiojo kultūrinio gyvenimo egzistavo visiškai kitas pasaulis“, – sakė mokslininkė.
Absurdas tinka ir šiandien
A.Ambraso kūrybingumas, įsitikino A.Martišiūtė-Linartienė, magiškai veikia ne tik jo bendraamžius, bet ir jaunus žmones.
Jo eilėraščiai tebedainuojami, net nežinant, kas jų autorius, – kaip liaudies dainos.
O tai, ką A.Ambrasas kūrė Dailės instituto Koridoriaus teatre, turi būti įrašyta į teatro istoriją kaip vienas ryškesnių sovietmečio teatro reiškinių, kuris anuomet sudomino net patį maestro Juozą Miltinį.
A.Ambrasas ir skulptorius Regimantas Midvikis praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje sukūrė ir suvaidino tris absurdo pjeses – „Duobė“, „Maratonas“ ir „Pirmadienio popietė“.
Jos, kaip pažymėjo A.Martišiūtė-Linartienė, tiksliai atspindi šiandienes būsenas ir ryškiausius lietuvių būdo bruožus: būti duobėje ir nesiryžti iš jos išlipti, nuolat bėgti ratu. A.Ambraso ir R.Midvikio pjesės vertos ir šiandien būti scenoje.
Ploniausias manifestas
Bardas Gediminas Storpirštis prieš gerus tris dešimtmečius parašė keletą dainų pagal A.Ambraso eilėraščius, kurie jam buvo kaip atradimas.
„Atsiverčiau Arvydo knygą, ir laikas sustojo. Pasirodo, galima taip rašyti, kaip galvoji, kaip jauti“, – sakė G.Storpirštis.
„A.Ambraso knygos išvogtos iš daugelio bibliotekų – esu patikrinęs. Tai viena ploniausių lietuvių poezijos knygų, bet ji yra to meto poetinis manifestas“, – kalbėjo M.Martinaitis.
Poetui buvo nelengva įtikinti sovietinę leidyklą, kad būtina išleisti A.Ambraso eilėraščius. Leidėjai bijojo net ir to, kad autorius miręs. O dar jo rašymas – lyg ir ne pagal gramatikos taisykles, tad norėta šukuoti, glaistyti.
„Prieštaravau, sakiau, kad tai ne stiliaus klaidos, o poeto charakteris, – prisiminė M.Martinaitis, laikantis A.Ambrasą modernistiniu poetu. – Šiandien jis nepasiduotų masinei psichozei, meno nuvertinimui“.
Išgelbėjo teatro istoriją
Į naująją knygą, skirtą A.Ambrasui, pateko nemažai jo neskelbtų eilėraščių, dramaturgija. Jautrius atsiminimus parašė artimieji ir vaikystės, studijų draugai – dabar žinomi menininkai.
„Buvo du Arvydai, – sakė skulptorius R.Midvikis. – Tas, su kuriuo instituto bufete rašytos dramos ir vaidinta Koridoriaus teatre – pašaipūnas. O kad Arvydas rašė eilėraščius, buvo paslaptis net draugams“.
Kartu vaidinęs vitražistas Algirdas Dovydėnas, dabar jau Nacionalinės premijos laureatas, drąsiai pareiškė, kad joks meninis vyksmas yra neįmanomas be avangardo, o Koridoriaus teatras kaip tik toks ir buvo.
„Vadinasi, Dailės institutas išgelbėjo Lietuvos teatro istoriją“, – padarė išvadą menininkas.
Tarp atsiminimų, skelbiamų knygoje, yra ir poeto Tomo Venclovos puslapiai, kuriuose jis teigia: „Kultūra turi gerą bruožą: jeigu joje padaryta kas rimtesnio, tai atsiliepia aidais po daugelio metų“.