Tačiau nė vienas iš lietuvių autorių dar nedrįso aprašyti tokios sunkios ir vis dar aktualios temos. O štai patyrusi norvegų prozininkė Herbjorg Wassmo nepabūgo imtis plunksnos, kad pasauliui papasakotų į užsienį parduotos lietuvės istoriją.
Daugiausia rašytojos romanų trilogijose buvo aprašomos suaugusios moterys, atsidūrusios sudėtingose aplinkybėse ir sugebančios savyje rasti stiprybės nepalūžti. Šį kartą pagrindinis pasakojimo motyvas, atrodo, išlieka tas pats, bet veikėja – dar visai vaikas. Jai penkiolika metų, ji neseniai persikraustė į Lietuvą iš Baltarusijos ir todėl iš nutrinto „Lietuvos ryto“ numerio mokosi skaityti lietuviškai.
Tiesa, Lietuvos kaimas romane pavaizduotas taip, kad veikiau primena prozininkės gimtąją Skandinaviją, bet svarbiausias akcentas čia – tai į neviltį varantis skurdas. Būtent dėl jo paauglė, neįprastu vardu Dortė, ryžtasi leistis į kelionę, kad padėtų šeimai apmokėti skolas.
Galima tik spėlioti, kiek tokių merginų graudžių istorijų jau buvo aprašyta Lietuvos laikraščių puslapiuose. Dortės istorija tokia pati, kaip ir daugumos – patikėjusi nepažįstamais vyrais, pažadėjusiais jai gerą darbą užsienyje, ji vienut vienutėlė išeina iš namų. Tačiau vietoje žadėtos Švedijos kavinės ji atsiduria viename Norvegijos mieste, kurio net pavadinimo nežino, ir yra įkalinama bute, kur ją prižiūri geranoriška rusaitė.
Tiesa, skirtingai nuo kitų merginų, Dortei pasiseka – dauguma Norvegijoje sutiktų žmonių jai yra geri, nemuša, neprievartauja, bet pinigų neduoda. Ji priversta mokytis svetimos kalbos, klaidžioti po svetimą miestą ir ieškoti galinčiųjų ją paremti, nes Dortė daugiau nieko nemoka daryti.
Prozininkės talentas atsiskleidžia vaizduojant būtent problemiškiausias siužeto vietas. Čia nerasime įtemptų, detaliai aprašytų žiaurumo ir prievartos kupinų scenų. Baisiausius Dortės gyvenimo momentus H.Wassmo vaizduoja glaustai, pakankamai abstrakčiai ir schematiškai – būtent taip juos regi pati Dortė, neturinti išeities iš susidariusios situacijos.
Vienintele atvanga, padedančia užsimiršti ir nepasiduoti visa apimančiam siaubui jai yra vaikystės prisiminimai, kupini tėvų tarpusavio meilės ir šiltų santykių. Pats pasakojimo tonas yra šiltas, rūpestingas, fiksuojant kiekvieną aplinkos detalę – kvapą, jausmą, emociją – taip, kad kiek galima labiau priartintų juos prie skaitytojo.
Kunkuliuojančios, stiprios tikroviškos emocijos – tai ryškiausias visų rašytojos kūrinių bruožas, ir šiuo atveju Dortė niekuo nesiskiria nuo kitų jos aprašytų veikėjų. Ji naivi, vaikiškai patikli, nors ir anksti subrendusi, bet priversta pasikliauti tik savimi. Jai nepadeda net knyga, kurią su savimi vežasi į kelionę – L.Tolstojaus „Ana Karenina“.
Tai romanas apie meilę, o meilės šiai mergaitei patirti dar nelemta, todėl net didingas literatūros kūrinys nepajėgus išmokyti to, ko ji priversta tiesiogiai mokytis iš gyvenimo. Mokytis per klaidas, skausmą ir pažeminimą. Tačiau tai nepalaužia merginos, nesušiurkština jos širdies: ji visada girdi mylimo per anksti mirusio tėvo balsą, kuris ją palaiko sunkiausiomis akimirkomis. Svarbu tikėti, kad meilė yra, net jei jos nematai realybėje. Romanas moko moteris nepasiduoti gyvenimiškuose išbandymuose ir likti ištikimoms sau.