Tai kitoniškas, atskiras jo kūrybos etapas, nors svarbiausi akcentai – žmonių bendravimo vertės, kasdienybės ir būties ryšio, atviro paprasto kalbėjimo – yra išlikę. Dabar daugiau refleksijų bei elegiškų spalvų.
Post Scriptum
Po eilėraščių rinkinio „Strazdiškio elegijos“ (1979) ištisą dešimtmetį tęsėsi dviprasmiška situacija, balansavimas tarp rašymo ir nerašymo: per metus sukurpdavau vos vieną kitą eilėraštį, o kartais – ir nė vieno.
Ir tik Sąjūdžio prižadintas vėl ėmiau aktyviau bičiuliautis su poezijos mūza. Po keturiolikos metų pauzės pasirodė eilėraščių rinkinys „Atodūsis“ (1993), o vėlesniais metais – dar du lyrikos rinkiniai „Vienuolynas“ (1998) ir „Žvirblių žiemavietė“ (2005). Vėliau keletą metų triūsiau prie dienoraščių knygos „Gimiau pačiu laiku“ (2008) ir vis dažniau ėmiau galvoti, ar ne pats laikas atsisveikinti su poezija.
Beje, panašiai mąsčiau ir išėjus minėtoms „Strazdiškio elegijoms“. Lyg ir atsisveikindamas su poezija 1980 metais išleidau stambų tomą su Stasio Krasausko iliustracijomis „Maratonas. Lyrikos rinktinė. 1965–1979“.
Manau, kad naujoji rinktinė, apimanti trijų dešimtmečių kūrybą, dėl suprantamų priežasčių iš tikro bus atsisveikinimas su žanru, kuriam tarnavau, nors ir ne visad ištikimai, nuo ankstyvos jaunystės iki gilios senatvės.
Algimantas Baltakis (2009 m. gruodis)