Ištrauka iš Egidijaus Knispelio knygos „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“. I dalis: Kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymas. Amžiaus nusikaltimas.

Medžiaga šiam pasakojimui buvo rinkta ilgai. Ir po to, kai visas ciklas dokumentinių pasakojimų „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ buvo parodytas per televiziją. Visiškai nesvarbu kiek metų bus prabėgę nuo poeto, filosofo, kolekcininko, kunigo Ričardo Mikutavičiaus apiplėšimo ir nužudymo. Su tuo susijusius įvykius sudėjęs „į vieną vietą“, regi, netirštinant spalvų galima sakyti, iš tiesų fantasmagorišką paveikslą. Ne tik apie kunigą ir jo gyvenimą. Apie Lietuvos specialiųjų tarnybų, policijos ir prokurorų darbą. Ne tik apie tai. Jūsų dėmesiui – visa ši, kupina iki šiol neatskleistų paslapčių, istorija. Amžiaus apiplėšimas, amžiaus žmogžudystė, amžiaus laidotuvės, amžiaus asmenybė.

Pradedant pasakoti kunigo Ričardo Mikutavičiaus apiplėšimo ir nužudymo istoriją, apie kurią pradėta kalbėti 1998-ųjų liepos antrąją, negalima neaptarti vieno nutylėto fakto, apie kurį tuo metu niekas nerašė ir nepasakojo.

Iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo Vytauto Babono tarnybinio pranešimo: „1998-ųjų metų sausio 17-ąją, 19 val. 25 min. į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojų dalį atėjo kunigas Ričardas Mikutavičius. Jo rankos buvo surakintos antrankiais už nugaros, veidas sumuštas. Ant jo galvos kaktos aukštyje buvo priklijuota lipni juosta. Kadangi pas mus esančiais raktais antrankių atrakinti nesugebėjome, buvo pakviesti gaisrininkai. Jie specialiomis žirklėmis perkirpo antrankius ir išlaisvino nukentėjusiam kunigui rankas“. Kunigas tada aiškino, kad apie 19 val. savo namo kieme, tarpuvartėje, buvo užpultas trijų chuliganų. Rašyti pareiškimą policijai ir kviesti medikus jis atsisakė.

Po dviejų dienų tame pačiame apskrities vyriausiajame policijos komisariate, kuris yra priešais kunigo buto langus, Ričardas Mikutavičius papasakojo daugiau ir jau visai ką kita. 17 valandą jam būnant namuose į duris kažkas paskambino. Kunigas atidarė. Priešais jį stovėjo jaunas, simpatiškas, gražiai apsirengęs jaunuolis. Jis ištiesė vizitinę kortelę, sakydamas, kad nori garsaus ir visų gerbiamo kunigo paprašyti pašventinti jo naują, ką tik įsigytą namą. Kai kunigas ištiesė ranką paimti kortelę, jaunuolis smogė jam į veidą ir jį įstūmė į butą. Tada atbėgo dar du jauni vaikinai. Tačiau policijai kunigas ir antrą kartą pasakodamas apie užpuolimą sakė ne visą tiesą. Atseit, du buvę su kaukėmis ir jis negalėtų jų atpažinti.

Iš tikrųjų, visi trys jaunuoliai buvo be kaukių. Kunigui surakino rankas. Užklijavo burną. Paguldė tualete, surišo kojas ir uždarė duris. Surištas gulėdamas tualete kunigas girdėjo, kaip jaunuoliai verčia jo bute stalčius ir kažko ieško. Tada pasigirdo skambutis į duris. Jaunuoliai sukluso. Ilgai į duris skambinęs žmogus nuėjo. Vaikinai po to skambučio dingo iš buto. Vėliau jie pasakojo, kad tiesiog išsigando ir pabėgo.

Po valandos išlaisvinęs kojas, kunigas Ričardas, padedamas laiptinėje sutiktos kaimynės, nuėjo į kitapus gatvėje esantį policijos komisariatą, bet, nors po dviejų dienų ir įkalbėtas policininkų papasakoti viską, kaip buvo, kalbėjo nenoriai. Jis pasakė, kad plėšikai iš stalčiaus paėmė apie 5 000 Lt ir auksinę grandinėlę, kurią jis įvertino 10 000 Lt.

Iš tikrųjų, buvo gerokai kitaip. Beveik po pusantrų metų tardytojai nustatė, kad buvo pagrobta 1 600 Lt vertės auksinė, su šūvio pėdsakais grandinėlė, kurią nušauto verslininko Sigito Čiapo našlė Jolanta nuėmė nuo nužudytojo kaklo ir padovanojo kunigui.

Sigitas Čiapas: Kaunietis. Verslininkas. Koncerno „Agora“ prezidentas. 1996 m. balandžio 5-ąją nušautas Kaune, Sargėnuose, prie savo namų. Kartu su juo buvo sušaudytas ir vairuotojas. Žmona Jolanta Čiapienė per stebuklą liko gyva. Sigitui Čiapui buvo 33-eji. Įtariama, kad šį nusikaltimą organizuoti galėjo „Daktarų“ nusikalstama grupuotė.

Iš tikrųjų, tada iš kunigo namų buvo išnešta dvigubai didesnė pinigų suma, nei jis nurodė policijai: 400 Lt smulkiomis kupiūromis ir du stori pakeliai po 10 000 Lt banko „Hermis“ pakuotėse, keli laikrodžiai, 30 vienetų australiškų monetų. Iš viso buvo išnešta už 23 500 Lt. Be to, tamsoje, surakintomis rankomis lipdamas laiptais, kunigas paslydo. Lūžo čiurna. Šio lūžio randas, likęs ant kaulo, labai daug ką galėjo pasakyti po pusės metų. Tiriant iš upės ištraukto ir tuo metu neatpažinto vyro kūną. Bet atsitiko kitaip.

Vilius Kavaliauskas: Žurnalistas, kolekcininkas. Buvęs kunigo Ričardo Mikutavičiaus draugas. Žmogus, padėjęs atskleisti kunigo apiplėšimo ir nužudymo paslaptį. Vėliau už tai LR generalinio prokuroro apdovanotas.

- Kai jis buvo pirmą kartą užpultas,- apie tą nutylėtą įvykį kalbėjo Vilius Kavaliauskas. - Mes iš karto keli vilniečiai draugai važiavom pas jį. Padėti jam. Paremti jį. Tai buvo ir dainininkai Eduardas Kaniava, Vladimiras Prudnikovas, ir filosofas, rašytojas Arvydas Juozaitis. Visi važiavom kartu. Matot, kokie mes skirtingi žmonės, bet visi kartu pas jį važiavom į Kauną.

Ten atvykę jau rado žurnalistą ir rašytoją Romualdą Norkų, kitus kauniečius kunigo draugus. Jo butas Laisvės alėjoje, primenantis turtingiausių pasaulio dailės muziejų sales, buvo mėgstama vieta susirinkti kunigo draugams ir bičiuliams. Ką kunigas savo draugams pasakojo apie tą pirmąjį užpuolimą sausio mėnesį?

- Jis tada gulėjo lovoje. Buvo baisiai sumuštas. Tai matėsi - prisiminė Vilius Kavaliauskas. - Jis buvo, kaip žinote, surištas vonioje. Jį, tikriausiai, jau tada būtų nužudę, bet tuo metu kažkas paskambino į duris. Tie užpuolikai išsigando ir išbėgo. Bet jis.. aš nežinau, gal mums sakė viena, policijai jis sakė ką kita. Aš tada jo klausiau: „Ričardai, kodėl tu juos įsileidai?“ Net pasibaisėjau tada. Jo durys buvo netgi be akutės. Visiškai paprastos medinės durys bute, kuriame laikomos milijoninės vertybės. Jis sako, aš esu kunigas. Jeigu į mano duris skambina, aš privalau atidaryti.

Dabar galima tik spėlioti, ar būtų buvę kitaip, jeigu kunigas tada būtų atviriau ir daugiau papasakojęs policijai? Jeigu nebūtų nutylėjęs, kad matė visų trijų jį užpuolusių vaikinų veidus. Nes po pusės metų kunigą nužudė tie patys jaunuoliai. Jiems vadovo tas pats žmogus. Tada, žiemą, tyliai sėdėjęs gatvėje paliktame automobilyje, kol jo siųsti vaikinai naršė kunigo stalčius. Policija turėjo visų tų trijų vaikinų nuotraukas, nes jie visi buvo teisti, neseniai grįžę iš įkalinimo vietų. O vienas jų netgi buvo ieškomas policijos dėl vengimo atlikti teismo skirtą bausmę už mėginimą išžaginti. Remdamiesi klaidingu kunigo pasakojimu, policininkai, užuot sumuštam ir apiplėštam kunigui parodę jaunų nusikaltėlių nuotraukas, tuo metu Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate pagal kunigo pasakojimą sudarė nesančio žmogaus fotorobotą ir tą neegzistuojančio jaunuolio „fotografiją“ išsiuntinėjo Kauno policijos bei aplinkinių rajonų komisariatams. Nesunku nuspėti, ką tada norėjo nutylėti kunigas? Juk suradus plėšikus, būtų paaiškėjusi ir tikroji jų grobio vertė. Kitu metu gal jis nebūtų to slėpęs. Bet tuo metu dėl tų pačių pinigų jau buvo prasidėję kunigo ir Kauno arkivyskupijos kivirčai. Tas, kuris viską ir organizavo, tai puikiai žinojo.

Vytautas Motiejūnas: Viešosios įmonės „Consilia Academica“, įkurtos kunigo vardo įamžinimui, tarybos pirmininkas. Vienas artimiausių kunigo Ričardo Mikutavičiaus draugų.

- Jis jautėsi visiškai saugus, nes su policija labai artimai draugavo, - kalbėjo Vytautas Motiejūnas. - Jis ir paskaitas policininkams skaitydavo. Ričardas manė, kad yra absoliučiai saugus, nes čia prie namo, pažiūrėkit, koks apšvietimas. Lempos yra. Ir vaizdo kameros tikriausiai jau tada buvo. Gyveni priešais vyriausiąjį policijos komisariatą. Negi, bijosi vagių?

Deja, vaizdo kameros, pritvirtintos prie Kauno vyriausiojo policijos komisariato pastato, turėjusios toje gatvėje gąsdinti visus miesto nusikaltėlius, neveikė. Vietoje to, kad pagaliau jas sutaisytų, po apiplėšimo ir sumušimo Kauno vyriausiojo policijos komisariato vadovai, kuriems Ričardas Mikutavičius, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių, buvo didelis autoritetas ir bičiulis, padovanojo dujinį pistoletą savigynai ir dar kartą apmokė, kaip elgtis užpuolimo metu.

Artimiausias Ričardo Mikutavičiaus draugas į klausimą, kas pražudė kunigą, atsakė labai paprastai ir netikėtai: lova ir pasitikėjimas.

- Pasitikėjimas. Jis visais žmonėmis tikėjo, - atsidusęs sakė Vytautas Motiejūnas. - Tai retas individas... aš čia apie Ričardą. Jis visada tikėdavo tuo, ką jam sakai. Visada.

Kunigo šeimininkė, prižiūrinti jo butą, žudikų teisme paliudijo, kad tą pragaištingą birželio 30-osios vakarą Ričardas Mikutavičius iš tiesų turėjo kažkur vykti apžiūrėti jam siūlomos pirkti antikvarinės lovos.

- Visą gyvenimą jis gulėjo ant vienos sofos, - apie kunigo privatų gyvenimą atviravo Vytautas Motiejūnas. - Bet tokios... ant kurios atsisėdus, spyruoklės tam tikras vietas... nepatogu sakyti... prignybdavo. Jis visą gyvenimą ieškojo patogios, geros lovos. Ir bent trys tokios lovos buvo jo matytos, jau apžiūrėtos. Ir kai jį paskutinį kartą išsivedė iš namų, jis taip pat išėjo pirkti lovos. Todėl lova jį ir pražudė, jeigu taip galima pasakyti.

Pagal baudžiamosios bylos medžiagą, 1998-ųjų liepos 1-osios rytą, 8 val. 15 min., į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojų dalį kreipėsi pilietė Onutė Stakvilevičienė, kunigo šeimininkė. Moteris pranešė, kad ryte atėjusi pas kunigą, jo nerado namuose, o butas – apvogtas. Į įvykio vietą kitapus gatvės iš karto nubėgo net 11 policininkų, tarp jų – 3 komisarai. Byloje parašyta, kad buvo atlikta kruopšti buto apžiūra. Nufotografuotos plikos jo sienos, kur kabojo paveikslai. Bei tuščių paveikslų rėmų, sukrautų pasieniais ant grindų, krūvos. Ir kelios nuorūkos ant grindų. Nors kunigas nerūkė. Taip pat buvo pasigesta visų jo dokumentų.

Rolandas Tilindis: Buvęs Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras, baigęs tirti kunigo apiplėšimo ir nužudymo bylą, ją atidavęs teismui ir palaikęs valstybinį kaltinimą visose instancijose.

- Vaizdas buvo netradicinis. Nes butas atrodė pakankamai tvarkingai. Rėmai buvo tvarkingai sudėti. Trūko daugelio paveikslų. Kitų daiktų, dokumentų, asmens dokumentų. Ir vaizdas, iš šalies žiūrint, buvo toks... atrodė, kad žmogus susirinko vertingiausius savo daiktus ir, nieko neįspėjęs, kažkur išvyko.

„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ (I): Kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymas. Amžiaus nusikaltimas