Kodėl buvo taip sunku įminti kunigo Ričardo Mikutavičiaus dingimo mįslę? Kas buvo labiausiai suinteresuoti, kad kunigas būtų paskelbtas dingusiu be žinios? Kodėl atliekant ekshumaciją ir ieškant kunigo palaikų reikėjo atkasti net tris kapavietes Karmėlavos kapinėse?
Vėliau spaudoje ir per televiziją generalinės prokuratūros ir VSD vadovai ilgai ginčijosi, kam ir kieno institucijai priklauso daugiau laurų, jog buvo atskleistas amžiaus nusikaltimu vadintas įvykis. O visiškai netikėtai šį nusikaltimą išaiškino ne pareigūnas, o paprastas žmogus – medalių kolekcininkas, kunigo Ričardo Mikutavičiaus draugas - žurnalistas Vilius Kavaliauskas. Dabar galima tik spėlioti, ar viskas būtent taip būtų baigęsi, jei tada kunigo ordinus pardavėjas būtų pasiūlęs kuriam nors kitam Lietuvos kolekcininkui.
- Buvo šeštadienis, - tą dieną prisiminė Vilius Kavaliauskas. – Priėjo prie manęs žmogus ir ištiesė ant delno du ordinus.
Tai atsitiko Vilniuje. Ant Tauro kalno, buvusiuose Profsąjungų rūmų patalpose, numizmatų turgelyje. Abu ordinai senam numizmatui buvo „gerai pažįstami“. Kaip apie gyvus asmenis, apie draugus, kalbėjo jų rinkėjas ir vertintojas. Vienas buvo Gedimino Antro laipsnio ordinas, priklausęs kunigui ir rašytojui Vaižgantui, kuriuo Ričardas Mikutavičius labai didžiavosi.
- Jis iš kažkur jį buvo gavęs. Kartais užsidėdavo. Nešiojo ant tokio ilgo kaspino, nes jis buvo gerokai didesnis už šiandieninį. O antras man tada pasiūlytas pirkti ordinas buvo šiandieninis. Tas jau Mikutavičiui prezidento įteiktas Gedimino ordinas. Vienas iš pirmųjų penkių. Rankomis pagamintų monetų kalykloje, kurį, būtent tada,1993-iųjų metų vasario 16-ąją, jam ir įteikė Algirdas Brazauskas.
Tas, kuris siūlė Viliui Kavaliauskui pirkti ordinus, nežinojo, kad jie priklausė kunigui Ričardui Mikutavičiui ir kad abu buvo vogti. Pardavėjas paprašė kelių šimtų dolerių, bet kunigo draugas ordinų nepirko.
- Manau, aš padariau tai, ką padarytų 90 procentų visų žmonių.
- O ką padarėt?
- Galvojau, kam pranešti. Nes tai buvo nusikaltimo įrodymas. Puoliau ieškoti, kam pranešti. Ir tada pagalvojau apie saugumo departamentą. Tai puoliau prie telefono.
- Nesikreipėte į policiją ar prokuratūrą?
- Ne.
Žurnalistas iš karto paskambino savo pažįstamam Kauno apygardos prokurorui Vladimirui Kakoškinui, taip pat medalių kolekcininkui. Pasakė, kad matė parduodamus kunigo ordinus. Šis, anot Viliaus Kavaliausko, atsakęs, jog tai nesąmonė, to tiesiog negali būti.
- Tada puoliau prie telefonų knygos. Suradau numerį, skambinau. Pasirodo, visi nurodomi VSD numeriai yra netikri. Kodėl saugumo departamentas telefonų knygose spausdina netikrus numerius, nežinau? Tada internete patikrinau - irgi netikri numeriai. Nieko neliko, nuvažiavau tiesiai į Vytenio gatvę. Bet šeštadienis, niekas nedirbo. Prie durų budėjo apsaugininkas. Jo paprašiau, kad pakviestų ką nors, ką aš pažinojau – departamento direktorių.
Budėtojui tąkart ilgai reikėję pasakoti ir jį įtikinėti paskambinti direktoriui Mečiui Laurinkui. Susijaudinęs kunigo draugas tikino turįs svarbios informacijos, kurią atskleis tik departamento direktoriui. Niekam kitam.
Dar prieš dešimtį metų, ko gero, budėtojas būtų pakvietęs psichiatrinės darbuotojus. Juk tuomet visus savaitgaliais ar per pilnatį iš gatvės atėjusius į saugumo komitetą ir tikinusius, kad atskleidė amžiaus paslaptį, gydydavo. Gerai, kad tą šeštadienį prie durų budėjo supratingas žmogus.
- Pakvietė Laurinkų. Mečys atėjo avėdamas šliurėmis. Tada jam papasakojau visą istoriją. Jis greitai suprato, ką tai reiškia. Jie pasielgė labai profesionaliai.
Po kelių dienų Vilniuje ir Kaune Saugumo departamento ir Kauno apygardos prokuratūros pareigūnai sulaikė aštuonis asmenis. Išsiaiškino, kas į antikvariatą Kaune atnešė parduoti kunigui Ričardui Mikutavičiui priklausiusius ordinus. Rolandas Beleckas. Tai pasakė antikvariato savininkas.
Rolandas Beleckas: Gimęs 1973-iaisiais. Kaunietis. Nevedęs. Vidurinio išsilavinimo. Bedarbis. Anksčiau neteistas. Vlado Belecko sūnėnas.
Vladas Beleckas taip pat buvo sulaikytas. Jo sūnėnas prokurorams pasakė, kad dėdė prašęs parduoti šiuos ordinus kartu su monetomis ir kitais medaliais. Vlado Belecko bute, Bažnyčios gatvėje, antrą kartą buvo atlikta krata. Slėptuvėje sienoje buvo rastas beveik trečdalis iš kunigo buto pagrobtųjų paveikslų.
Iš pokalbio su Vladu Belecku Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime:
- Vladai, ar nesigailite, kad per mažai domėjotės...
- Aš niekada dėl nieko nesigailiu.
- Dėl vieno dalyko tikrai turėtumėte gailėtis.
- Dėl ko?
- Kad per mažai domėjotės lietuviškais ordinais ir jų istorija.
- Baikit... Jūs net nežinot tos istorijos. Ką parašė byloje, tai yra visai kas kita. Jūs nežinote, kaip buvo su tais ordinais.
- Yla išlindo iš maišo nunešus parduoti tuos ordinus.
- Juokaujat. Juokaujat, - Vladas Beleckas šypsojosi apie tai kalbėdamas. - Jūs nežinote, kaip tie ordinai ten pateko. Paėmė Beleckas ir nunešė? Na, idiotą padarė, ir baigta. Pirmiausia paklauskit, kas juos nunešė tenai.
- Jūsų sūnėnas.
- Na, tai Beleckas davė sūnėnui, kad nuneštų? - jau kalbėjo piktai. Greitai. Tiesiog smeigdamas savo pašnekovą žvilgsniu. Taip kaip seniai buvo pripratęs jam nemalonių pokalbių metu.
- Norite pasakyti, jis paėmė jums nežinant ir nunešė?
- Mano sūnėną suėmė neaiškios būklės. Girtą. Ir ką jis prikalbėjo, kaip jiems tiko, taip jie ir padarė... O jūs mane per daug menkai vertinate, kalbant apie meno kūrinius. Aš šiek tiek daugiau žinojau. Jeigu aš sugebėjau žmonėms, įžymiems žmonėms, parinkti kolekcijas... Ir aš neatskirsiu kokio nors, atsiprašant, me - da – liuko? Aš medaliais neužsiiminėjau. Pašto ženkliukų taip pat nerinkau. Aš ne filatelistas ir ne numizmatas.
- Todėl ir suklupot.
- Ne. Visiškai ne dėl to. Aš tokiais dalykais iš viso neužsiiminėjau. Aš juos į ryšulius, - išraiškingai, kaip koks patyręs aktorius jis padarė pauzę ir rankomis parodė kaip rišami tokie „ryšuliukai“. – Ir padedu amžinybėm.
- Na, va. Vienas toks išvyniotas ryšuliukas ir... nukrito. Iš amžinybės.
- Ne. Čia buvo taip, kad kažkas kitas pagriebė jį. Tas, kuriam tą kartą labiau reikėjo pinigų.
Tačiau byloje esantys dokumentai rodė gerokai kitokį tų įvykių scenarijų.