Istorijoje apie pirmąjį nepriklausomos Lietuvos žudiką maniaką buvo padėtas taškas. Tačiau po šių nusikaltimų neprabėgus nė dešimčiai metų, 2001-ųjų vasarą, Lietuva vėl buvo šiurpinama panašiomis laikraščių antraštėmis. Tik šį kartą skelbiama, kad maniakas medžioja jaunas, simpatiškas studentiško amžiaus merginas, stabdančias pakeleivingas mašinas.
Tas nežinomasis taip ir buvo vadinamas – „pakelių maniakas“. Pagrindinių šalies dienraščių puslapiuose tuo metu mirgėjo antraštės: „Maniakas keliuose pasėjo mirties baimę“ („Lietuvos rytas“), „Aiškėja, kad merginos sėsdavo į žudiko mašiną ir dingdavo“ („Respublika“). Dingusiųjų nuotraukas spausdino visi laikraščiai. Jas rodė visų televizijos kanalų žinių laidos. Buvo pranešta, kad visos dingusios merginos stabdė pakeleivingas mašinas Vilniuje, Savanorių prospekte.
Aldona Kirkliauskienė : Vievio gyventoja. Dingusios 25-erių metų Eglės mama.
- Ji turėjo grįžti iš darbo kažkur apie puse šešių, bet nebegrįžo. Nežinau kaip tai paaiškinti... Pajutau tokį labai didelį nerimą. Širdis tada tiesiog jautė, kad atsitiko kažkas nepataisomo.
Dingusios merginos tėvai tuomet elgėsi taip, kaip ir visi rūpestingi gimdytojai vaikams negrįžus įprastu metu. Ir nepaskambinus, kad kur nors užtruks. Jie jautėsi lygiai taip pat, kaip pirmąjį vakarą jaučiasi visų negrįžusiųjų artimieji.
- Mes tada greitai įšokom į mašiną,- prisiminė merginos mama. - Tai buvo apie pusę dešimtos vakaro. Ir išvažiavom su tėvu ieškoti. Bet nieko neradom, nieko nepastebėjom.
Eglė dirbo prekybos tinklo „Maksima“ bazėje, netoli Grigiškių. Nuo tos vietos iki Vievio yra 28 kilometrai. Iš darbovietės ji dažnai grįždavo pakeleivingomis mašinomis. Visi namuose žinojo, kad tai nėra saugus keliavimo būdas. Tėvai apie tai dažnai kalbėdavo su dukra.
- Sakydavau, Eglute, tu nesėsk. Vaikeli, nevažiuok su niekuo, - tuos pamokymus prisiminė motina. – Tu nebent stabdyk automobilį, kuriuo važiuoja kokie seneliai. Tai ji taip ir sakydavo. Mama, aš niekada neįsėdu į jaunų žmonių mašiną. Pamatau, kad jauni – viskas, aš pasitraukiu, nebesėdu. Bijau.
Tą šaltą gruodžio vakarą, nuvažiavę iki Vilniaus ir atgal, bet niekur pakelėje nepamatę dukters, tėvai grįžo namo. 2000-aisiais mobilusis telefonas dar nebuvo įprasta kiekvieno kasdieninio aksesuaro dalis. Eglė jį turėjo, bet tą kartą telefoną buvo palikusi namie. Beveik visą naktį nemiegoję, kitą rytą tėvai nuvažiavo į Trakų policiją pranešti apie dukters dingimą. Nuvežė keletą jos nuotraukų. Vėliau jos buvo spausdinamos visuose šalies dienraščiuose.
Tėvai tada skambino ir važiavo visur, kur tik buvo įmanoma. Po dviejų savaičių iš Trakų policijos jiems pranešė, kad dukters paieškos byla nusiųsta į Vilnių, o iš ten – Elektrėnų policijai. Prasidėjo ilgi nežinios ir laukimo mėnesiai. Ką tuo metu daro dažnas į tokią padėtį patekęs Lietuvos gyventojas? Ieško ekstrasensų.
- Oj... Dieve mano, kiek aš pas juos buvau, pas tuos ekstrasensus, - tai sakydama motina rankomis suspaudė savo galvą taip, lyg ji skaudėtų. - Tai yra baisu. Kiek pinigų suėjo viskam. O girdėdavau vien nesąmones. Tai per jūrą pervežta, tai išplukdyta, tai kažkokia juoda mašina ją vežė... Bet viena moteris, ką besakytum, pasakė tiesą. Ji gyveno Vilniuje, Jeruzalėje, priešais „Medžiotojų“ restoraną. Ta moteris tikrai pasakė tiesą. Ji taip ir pasakė: jūsų dukra dvidešimt penktam kilometre nuo namų. Link Grigiškių. Užmušta, miškely, nedideliam beržynėly. Uždėta šakom. Bet ji grįš... Tada tiek visko buvau prisiklausiusi, kad nesureikšminau to. Net nežinojau kuo tikėti. Ką reiškia, grįš? Ta moteris patikslino: negrįš, bet apie ją jums praneš. Net datą nurodė: šeštadienį, prieš Velykas. Norit tikėkit, norit ne. Bet taip ir buvo.
Kas buvo toliau – geriau nepasakoti. Yra pranašysčių, kurios geriau jau neišsipildytų. Tą šeštadienį, šventų Velykų išvakarėse į dingusios merginos tėvų namų duris pabeldė policija. Nieko neaiškino. Pasakė, važiuojam. Reikia atpažinti. Tėvas nualpo.
- Jis nukrito. Tie vyrai jį pakėlė, pasodino ant sofos. Aš daviau vaistų. Kas važiuos? Turėjau aš pati važiuot. Ir važiavau.
Šiek tiek arčiau nei dvidešimt penktam kilometre, bet iš tiesų, važiuojant link Grigiškių, iš tiesų nedideliame beržynėlyje... Ten vėliau tėvai pastatė kryželį.
- Važiuodama mintyse kalbėjau: Dieve, kad tiktai ne ji... Nesvarbu, visų vaikų gaila, bet kad tik netiesa tai būtų, - apie tą net prisiminimuose smaugiančią kelionę pasakojo motina. – Nuvažiavom. Tardytojas manęs neišleido iš mašinos kurį laiką. Sakė... ją reikia sutvarkyti. Ji baisiai atrodė. Uždengė jai kažkuo akis, nes nieko nebuvo likę... Paukščiai jas išlesė.
Beržynėlyje motina dukrą atpažino iš drabužių, batų ir plaukų. Jos palaikus tada išsivežė teismo medicinos ekspertai. Vėliau grąžintą dukters kūną tėvai palaidojo. Tačiau nė baisiausiame sapne neregėjo, kad iškart po laidotuvių patys taps įtariamaisiais dukters nužudymo tyrimo byloje. Tokią versiją tyrėjai visada privalo apsvarstyti. Bet tai buvo galima padaryti ir subtiliau.
- Aš dabar neprisimenu to prokuroro pavardės. Jis buvo iš Trakų. Toks jaunas vyras. Jis taip ir pasakė tėvui: čia gal tu kaltas? Gal tu čia taip padarei? Gal trukdė tau kuo nors jinai? O ji buvo jo mylimiausias vaikas.
Eglės motina neprisiminė kiek ilgai jie buvo įtariami. Niekas daugiau jų neapklausė. Niekur nekvietė atvykti. Po mėnesio sužinojo, kad netoli Vievio miške rastas dar vienos dingusios merginos lavonas. Tos merginos kūnas prie medžio buvo pririštas tokia pat mėlyna virve kaip ir jų Eglės. Tada abu šiuos nužudymus prokurorai sujungė į vieną baudžiamąją bylą. Ją tirti perėmė Vilniaus apygardos prokuratūra.
Justas Laucius: Buvęs Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir Korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras, perėmęs ir baigęs tirti šią bylą.
- Tiek vieno, tiek kito nužudymo braižas buvo labai panašus. Tiek vienu, tiek kitu atveju merginų lavonai buvo rasti pririšti prie medžių, apdėti šakomis. Tiek vienu, tiek kitu atveju buvo nustatyta, kad nužudymo būdas yra toks pats – yra suknežintos galvos. Ir tiek vienu, tiek kitu atveju matėsi seksualinės prievartos požymių.
Taip atsirado pakelės maniako versija, apie kurią tada pradėjo rašyti visi šalies laikraščiai. Apie tai buvo kalbama per radiją ir televiziją. Pakeleivingas mašinas Vilniaus pakraščiuose stabdančios jaunos, studentiško amžiaus merginos tuose pranešimuose buvo įspėjamos to nedaryti. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo sudaryta bylos tyrimo grupė. Jai vadovauti paskirtas apygardos prokuroras Justas Laucius.
Juozas Dulkė: Buvęs Vilniaus VPK Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos Ypatingų nusikaltimų tyrimo skyriaus komisaras. Šis skyrius ir atliko visą operatyvinį darbą „pakelės maniako“ byloje.
- Tikslas buvo vienas – išaiškinti ir užkirst tam kelią. Nes dingimai, apie juos pradėjus rašyti laikraščiuose, jau buvo sukėlę baimę ir paniką Lietuvoje.
Jau po pirmųjų publikacijų visoje Lietuvoje smarkiai sumažėjo pakeleivingas mašinas stabdančių žmonių. Ir vyrų, ir moterų. Vilniaus pakraštyje, Savanorių prospekto gale, populiariausioje stabdymo vietoje, mašinas stabdančių studenčių iš viso nebeliko.
Kriminalistai ir prokurorai tuo metu bandė sukurti spėjamo, dar nežinomo maniako portretą.
- Padarėm išvadą, kad tai turėtų būti vyras, - apie portreto sudarymą pasakojo Justas Laucius. - Vyresnis negu vidutinio amžiaus, išoriškai sukeliantis patikimo žmogaus įspūdį. Todėl iš karto jaunuolius atmetėm, kadangi padarėm prielaidą, jog atsargios merginos į pilną jaunuolių automobilį arba į automobilį, kurį vairuotų asmuo, vizualiai atrodantis nepatikimas, tikrai nesėstų.
Tyrėjai peržiūrėjo visą anksčiau už lytinio pobūdžio nusikaltimus teistų asmenų duomenų bazę. Perskaitė visų anksčiau teistų Vilniaus apskrities prievartautojų ir tvirkintojų anketines bylas. Tuo metu Lietuvos laikraščiuose buvo spausdinami psichologų ir psichoterapeutų sudaryti maniakų apibūdinimai. Lietuvos žmonėms buvo aiškinama, kad žudikai maniakai yra tylūs, ramūs, nekrintantys į akis, sugebantys greitai įgyti žmonių pasitikėjimą. Dienraščiai, pranešinėdami dienos aktualijas, noriai spausdino tokio pobūdžio rašinius, nė neabejodami, kad būtent tokios informacijos tuo metu ir reikėjo skaitytojams.
Konstantinas Daškevičius: Medicinos mokslų daktaras, Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos direktorius.
- Atpažinti tokį žmogų yra labai sunku. Galima tik atpažinti tokio žmogaus susijaudinimą. Tarkim, kai toks žmogus pradeda dažniau kvėpuoti, parausta veidas, išsiplečia jo vyzdžiai, jis pradeda prakaituoti, drebėti.
Žinia apie „suprakaitavusį ir drebantį“ vairuotoją keliaujančiai studentei, be abejo, menka paguoda. Merginoms ir moterims tokiomis aplinkybėmis psichiatrai pataria pakelti balsą. Rekomenduojama jokiu būdu netylėti. Ir jokiu būdu nuolankiu balsu nieko neprašyti, nes pasyvus, ramus elgesys tik dar labiau žadina maniako aistrą. Psichiatrų tikinimu, tokiu metu ant maniakų reikia rėkti, su jais kalbėti įsakmiai. Tik kaip įsitikinti, kad nesvarbu kokiomis gyvenimo aplinkybėmis įtarimų sukėlęs asmuo yra maniakas?
Tą vasarą visuose laikraščiuose buvo spausdinta nemažai istorijų apie dingusias ir nesurastas merginas. Aprašyta atvejų, kai buvo surasti jau apirę nužudytų nenustatytos tapatybės moterų kūnai.
Su psichoterapeutais konsultavosi ir šią bylą tiriantys pareigūnai.
Eugenijus Laurinaitis: Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas, medicinos mokslų daktaras, psichoterapeutas.
- Pirmas ir svarbiausias dalykas yra jo noras valdyti mirtį. Ir tą mirtį jis įsivaizduoja valdąs žudydamas kitus žmones ir valdydamas patį žudymo momentą. Antras svarbus dalykas, kad iš tikrųjų toks žmogus kitus žmones suvokia jau nebe kaip gyvus individus, bet tiktai kaip instrumentus jo paties poreikiams patenkinti. Tai yra, jo paties mirties baimei sumažinti ir panaikinti. Ir, be jokios abejonės, iš to atsiranda vadinamas instrumentinis elgesys su kitais žmonėmis. Jisai žudydamas visiškai negalvoja apie to žmogaus gyvenimą, jo ryšius su kitais, jo artimuosius, jausmus, pojūčius. Nieko. Jis siekia tik savo paties pasitenkinimo.
Pagal visas tikrinamas kriminalistų ir prokurorų versijas, žudikas maniakas turėjo būti vyresnis nei keturiasdešimties metų, anksčiau teistas, gyvenantis tarp Vilniaus ir Vievio. Tarp šių miestų gyvenančių potencialių įtariamųjų sąrašas kasdien trumpėjo.
