Jo byloje parašyta: „Antanas Varnelis gimė 1971-aisiais Telšių rajone, Dadotkų kaime. Turėjo tris brolius ir tris seseris. Tėvų neatsimena, nes buvo dar kūdikis, kai šiems atėmė tėvystės teises. Augo Viešvilės vaikų namuose, mokėsi Gelgaudiškyje“.
Birutė Navikienė: Gelgaudiškio specialiosios mokyklos direktorė, buvusi Antano Varnelio mokytoja.
- Jis mėgo vadovauti. Jis mėgo, kad jo kiti klausytų. Jis norėjo būti lyderis klasėje. Ir jis būdavo tuo lyderiu savo klasėje. Bet kad šitaip pasibaigs jo gyvenimas, tai tikrai nesitikėjom. Ir mokyklai tai buvo tikras šokas. Iki Antano pas nebuvo, kad mūsų mokinys nužudytų kažką.
Toje pačioje Gelgaudiškio mokykloje mokėsi Antano brolis ir sesuo. Abu jaunesni už Antaną.
- Iš vienos pusės lyg ir, supratom, kad tai yra didelis nusikaltimas ir Antanas už tai turi būt nubaustas, - kalbėjo buvusi Antano mokytoja. - Bet iš kitos pusės mums atrodė, kad, na... jis yra vargšas vaikas. Nes jie visi buvo našlaičiai. Jie, trys vaikai iš tos šeimos, mokėsi mūsų mokykloj. Trys našlaičiai. Vaikai, kurie neturėjo nieko artimo. Ir kitąsyk pagalvoji, kad galbūt tas vaikas iš nevilties kažko griebėsi. Bet kad šitaip įvyks, tai, aišku, niekas nesitikėjo.
Iš 1993-iaisiais Aukščiausiajam Teismui rašytos Antano Varnelio charakteristikos, pridėtos prie bylos: „Berniukas buvo užsidaręs, vengė bendrauti. Būdamas dešimties pradėjo ne tik vogti, bet ir mušti silpnesnius. Nesidomėjo niekuo, išskyrus judrius žaidimus. Skriaudė tik silpnesnius už save. Nėra pakėlęs rankos prieš tą, iš kurio buvo bent mažiausia tikimybė gauti atkirtį. Žmoguje vertino tik jėgą. Nuoširdumą laikė silpnybe. Po daugybės nusikaltimų, iš kurių daugiausia vagystės, buvo teisiamas Šakių liaudies teismo. Tačiau teismas surengė spektaklį. Toks nusikalstamų veiksmų toleravimas, manome, ir atvedė Antaną iki tų nusikaltimų, apie kuriuos dabar sužinojome. Didžiausias Antano talentas – įtikinamai meluoti. Reikalui esant – suvaidinti nuoširdų vaikinuką, ligonį ar visų skriaudžiamą žmogų“.
Vargu ar ją pasirašę pedagogai suvokė tos charakteristikos reikšmingumą buvusio mokinio likimui, nes ir teismo medicinos psichiatrai, pripažinę Antaną pakaltinamu, ir Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija, skyrusi išimtinę mirties bausmę sušaudant, ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, rašydamas baudžiamosios bylos išvadą Lietuvos Prezidento vadovaujamai malonės komisijai – visi jie žodis žodin citavo šiuos Antano Varnelio mokyklinės charakteristikos sakinius. Tais argumentais buvo pagrįsti jų sprendimai.
Albinas Murauskas: Buvęs Antano Varnelio auklėtojas, fizinio lavinimo mokytojas, teismui rašęs Antano charakteristiką.
- Taip. Jis, kur stipresnis - su tuo labai pagarbiai. Kad ir mokinys stipresnis. Su juo – labai pagarbiai... Jis man niekada nėra nieko pasakęs prieš. Pasipriešinęs, pasakęs, kad nedarys, ginčijęsis ar ko. Visada malonus. Jis gi žinojo, kad aš tada sportavau...
Dabar galima visko prisiminti ir prisigalvoti. Kas kaltas, kodėl tas vaikas toks užaugo, kodėl jis pasielgė taip, o ne kitaip... Juk net toje pačioje mokykloje tokiom pat sąlygom augo ir į gyvenimą išėjo šimtai kitų. Iki Antano niekas iš jų nieko nežudė.
- Matyt, tas laikmetis buvo toks. Tada gal momentais ne tiek ambicija turėjo būt pedagogo, kiek reikėjo nuoširdumo. Jo auklėtojas buvo vyras, - po kone dvidešimties metų tai svarstė buvusi Antano mokytoja B. Navikienė. - Na, vyrai visada griežtesni. Į dūšias nelabai jau jie beldžiasi. Na, ir iš tikrųjų tas vaikas, jis niekada nebuvo priglaustas, kaip mes sakom. Niekada jis nebuvo pamylėtas kaip vaikas. Ar jam kas kalbėjo, kad jis taip pat yra svarbus, kad juo mes rūpinamės, kad jis yra kažkam iš tikrųjų reikalingas...
Antano Varnelio teismas prasidėjo 1994-ųjų sausio 18-ąją. Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegijai pirmininkavo teisėjas Vytautas Greičius.
Teismo archyve pavyko rasti filmuotą medžiagą. Kelios to proceso valandos buvo nufilmuotos.
Antanas Varnelis: - Pamačiau, kad ateina moteriškė. Tada aš pagalvojau: suduosiu jai per galvą ir nuėjęs į namą, ką nors paimsiu.
Prokuroras: - Sakykit, jūs ten iš tiesų gėrėt ką nors, nužudęs senutes?
Antanas Varnelis: - Aš gėriau šampaną.
Prokuroras: - Šampaną gėrėt?
Antanas Varnelis: - Taip. O, ką ?
Prokuroras: - Ar normalu gerti šampaną šalia, kada žmonės yra nužudyti?
Antanas Varnelis: - Aš negalvojau, kad aš juos užmušiau.
Alvydas Jancevičius: Buvęs Aukščiausiojo Teismo atstovas ryšiams su visuomene. Tada – garsus žurnalistas, stebėjęs Antano Varnelio teismo procesą.
- Aš prisimenu tą unikalią atmosferą teismo salėje, liudytojus, kurie buvo fojė... Ir kitus, kurie jau buvo salėje. Net ir ten, matant A. Varnelį jau narve, už grotų, sargybos saugomam, kai kurie pagyvenę žmonės iš tikrųjų taip, na... gal jie tvardė savo neapykantą, skausmą. Bet jų akys išdavė, kad jie kažkodėl prisibijo to žmogaus, esančio narve.
Prokuroras : - Kai viena senutė pradėjo rėkti, jūs grįžot ir dar kartą mušėt ją per galvą su basliu. Ar taip buvo?
Antanas Varnelis: - Buvo.
Prokuroras: - Kodėl mušėt rėkiančią senutę, kuri dar nebuvo užmušta?
Antanas Varnelis: - Tai, kad ji šaukė...
Prokuroras: - O tai ką, jūs nesupratot mušdamas per galvą, kad užmušit ją? Ji dar gyva buvo. Kaip suprasti jūsų veiksmus?
Antanas Varnelis: - Tai, kad ji šaukė... Aš tada priėjau. Tik vieną kartą sudaviau. Ir viskas...
Byloje yra įsegtas vienas dokumentas. Netikėtas tuo, kad įsegtas būtent joje, o ne kur nors kitur. Tai – vienos Antano Varnelio nužudytos moters dukters laiškas, rašytas šalies prezidentui Algirdui Brazauskui.
„Kreipiuosi į Jus, gerbiamas Prezidente, ieškodama atsakymo. Nejaugi mes turime būti gailestingi tiems, kurie kaip pasiutę žvėrys žudo kitus. Krauju ir ašarom aplaisto ramias Lietuvos sodybas ir galbūt vėl tykoja naujų aukų... Penktoji žudiko Varnelio auka buvo mano motina. Šeštoji – mano brolio žmona. Mes, gerbiamas Prezidente, Jus išrinkome tam, kad įstatymais gintumėte dorus žmones. Gyvybė – už gyvybę!!! Tik taip galime sudrausminti nusikaltėlius. Aš nužudytųjų mano artimųjų vardu Jūsų prašau teisingumo. Pasirūpinkite, Prezidente... Vardan visos Lietuvos žmonių ramybės“.
Keista yra ne tai, kad tokį laišką parašė nužudytosios artimieji. O tai, kad laiškas, rašytas Lietuvos Prezidentui, neliko prezidentūroje. Jis iš šios teisėjams įtakingos institucijos buvo siunčiamas į Teisingumo ministeriją. Iš ten – Aukščiausiajam Teismui. Taip laiškas atsirado byloje. Ar tai buvo nurodymas „iš aukščiau“, kokį nuosprendį turėjo paskelbti teisėjas? Beprasmiška klausti teisėjo – kol jis neišeis į pensiją, nepasakys, o ir tada – vargu. Nuo pat pirmosios Antano Varnelio apklausos pareigūnams kilo rimtų abejonių, ar tas žmogus suprato, ką padarė? Jį reikėjo teisti ar gydyti?
Buvęs VRM Kriminalinės valdybos nužudymų prieš asmenį skyriaus vyriausiasis komisaras I. Burokas ir beveik po dvidešimties metų apie tai paklaustas, kalbėjo:
– Jeigu nebūtų buvę tokio ažiotažo, tokio domėjimosi šia byla, jei spaudoje nebūtų pasirodžiusios tokios antraštės, to žmogaus teismas nebūtų taip griežtai nubaudęs. Jokiu būdu nebūtų... Būtų pripažinta, kad visuomenei pavojingas asmuo ir... gydymas. Viskas. Kaip galima nuteisti tokį žmogų ? Taip, jis daug nužudė. Bet jau tie faktai, kad nužudė žmogų ir tris keturias dienas, savaitę kartu gyveno... Savaitę gyventi su numirėliu... Vienkiemy gyventi, dieną naktį, ir nebijoti nieko... Teismui bylą atidavęs prokuroras Rolandas Stankevičius taip pat prisiminė, kad tuo metu visi labai karštai aptarinėjo bet kokią žinią spaudoje, pasirodžiusią apie Antaną Varnelį, jo sveikatos būklę.
Spaudoje sklandė tokios mintys. Buvo, man atrodo, ir kai kurių gydytojų pasisakymai, abejonės dėl jo sveikatos, psichinės sveikatos būklės. Bet man taip neatrodė.
Jį ištyrę teismo medicinos ir psichiatrijos ekspertai parašė tokią išvadą: „Nusikaltimų darymo metu lėtine psichine liga nesirgo ir neserga. Įgimta silpnaprotystė, lengvas debilumo laipsnis su asmenybės psichopatizacija. Nusikaltimų darymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti“.
- Taigi, išvada buvo tokia, kad jisai pakaltinamas ir gali atsakyt už savo veiksmus. Todėl ir buvo teisiamas, o ne gydomas,- sakė prokuroras.
Jonas Jasiulevičius: Buvęs ilgametis Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų teisėjas, teisęs žmogžudžius. Per savo darbo metus šiame teisme paskelbęs 15 mirties nuosprendžių. Buvęs teisėjas, pasibaigus teisėjo darbo kadencijai, pradėjo dirbti advokatu. Jonas Jasiulevičius buvo valstybės skirtas advokatas teisme ginti Antaną Varnelį.
- Aš vadovavausi psichiatrinės ekspertizės aktu, kuris buvo byloj. Jis susidėjo iš dviejų dalių. Viena dalis buvo apie tai, kad pas jį buvo įgimta silpnaprotystė. Antra dalis – nežiūrint to, jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę, juos valdyti. Bet laipsnis... Kokiame laipsnyje tai galėjo daryti ? Tai nebuvo konstatuota?
Advokatas teismui pateikė prašymą skirti Antanui Varneliui pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę, motyvuodamas tuo, kad jo psichinės sveikatos būklė galėjo būti neišsamiai ištirta. Advokato manymu, svarstant, ar teisiamajam skirti išimtinę mirties bausmę, nebuvo galima priimti skubotų sprendimų.
- Jis buvo riboto pakaltinamumo, - kalbėjo J. Jasiulevičius. - O riboto pakaltinamumo atvejais daromos nuolaidos. Jis negalėjo atsakyti taip, kaip turėjo atsakyti sveikas žmogus.
Prokuroras siūlė advokato prašymo netenkinti – ekspertizė jau atlikta. Tada teisėjas paklausė paties Antano Varnelio, ar šis nori dar kartą būti ištirtas ? Teisiamasis net pasipiktino: „Nenoriu. Mane jau ten tyrė“.
1994 m. vasario 1-ąją Aukščiausiajame Teisme buvo paskelbta, kad teisėjo Vytauto Greičiaus nuosprendis yra galutinis, kasacine tvarka neskundžiamas ir neprotestuojamas.
- Iš tikrųjų, viskas labai greitai įvyko. Mes buvom pritrenkti ir šokiruoti, kad vis dėlto jam skirta pati aukščiausioji bausmė, - apgailestavo buvusi Antano Varnelio mokytoja Birutė Navikienė. – Teismas neatsižvelgė į tai, kad iš tikrųjų buvo tam tikrų aplinkybių. Kad jis turėjo intelekto sutrikimą. Kad, iš tikrųjų, jis kai kada galėjo nesuvokti kai kurių savo veiksmų.
Sužinoję, kad mirties bausme nubaustas intelekto negalią turintis vaikų namų auklėtinis, į Lietuvą atvyko Danijos televizijos žurnalistai. Jie negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Antano Varnelio istorija buvo papasakota tos šalies televizijos žiūrovams.
Praėjus kelioms dienoms po nuosprendžio paskelbimo, Antano mokytojai į Lukiškių kalėjimą atvežė dar nepilnametę Antano seserį.
- Mes gavom leidimą ir buvom palydėti į susitikimą su Antanu, - prisiminė Nijolė Janonytė. - Bet tada kontakto nebuvo. Jis dar nebuvo atsigavęs po to, kaip man dabar atrodo, po to nuosprendžio. Jis nesileido į kalbas. Ir elgėsi nelabai adekvačiai to susitikimo metu. Jis ir juokėsi, ir verkė. Ten buvo jausmų sumaištis. Baigėsi tuo, kad jis pats paprašė nutraukti tą susitikimą. Ir jį išvedė.
Antano Varnelio vardu jo advokatas parašė malonės prašymą Lietuvos prezidentui. 1994 m. rugsėjo 16-ąją šalies prezidentas pasirašė dekretą: „Nesuteikti malonės nuteistajam mirties bausme A. Varneliui“.
Rugsėjo 22-ąją Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Mindaugas Lošys parašė vidaus reikalų ministrui: „Prašau duoti nurodymą įvykdyti mirties nuosprendį“. Po šešių dienų Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo viršininkas pranešė, kad nuosprendis įvykdytas sušaudant.
Antanas Varnelis buvo penktasis iš septynių, kuriems po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo įvykdyta mirties bausmė.
