Šiomis dienomis šalies knygynus, prekybos centrus pasiekė paskutiniai knygos „Tikroji Daktarų istorija” egzemplioriai.
Lrytas.lt pristato pirmąją ištrauką iš šio mafijos bestselerio.
Žutbūtinės kovos Ąžuolyno parke
Jauniesiems Daktarams kurį laiką aktyviai priešinosi tuomečiai įvairių jėgos sporto šakų atletai iš Žaliakalnio kiemų. Praėjus kuriam laikui daugelis šių vyrų tapo aktyviausiais vienos grėsmingiausiai mieste veikusių Daškinių gaujos nariais.
Kaune kalbėta, kad pirmosios ypač įnirtingos kovos tarp Vilijampolės atstovų ir Žaliakalninių vyko 1985–1986 metais. Pagrindiniai jų susidūrimai buvo Ąžuolyno parke, netoli dabartinio S. Dariaus ir S. Girėno futbolo stadiono. Sutemus į šiuos mūšius susirinkdavo per šimtą agresyviai nusiteikusių skustagalvių.
Tuose mūšiuose vilijampoliečiai būdavo ginkluoti lazdomis, grandinėmis, metaliniais strypais, o Žaliakalniniai ateidavo ant kairės rankos pasirišę specialius žalius raiščius. Toks išskirtinis ženklas buvo naudojamas tam, kad per masines grumtynes įsisiautėję ar sukruvintais veidais bičiuliai bent pagal raiščius galėtų atskirti saviškius nuo priešininkų.
Pasakojama, kad kadaise Žaliakalnio kovotojų būriui, kuris grumdavosi su Slabadiniais, vadovavo devintojo dešimtmečio pabaigoje Daškinių gaujos iždininku tapęs Vidmantas Mickevičius, pravarde Kryžius.
Kartą po kruvino pralaimėjimo būsimieji Daktarų šulai buvo negailestingai sutriuškinti ir nuo Žaliakalnio sportininkų turėjo skubiai sprukti netrumpą atkarpą – nuo Ąžuolyno parko iki pat Jonavos gatvės.
Tačiau būdavo ir priešingai. Žaliakalniniai manydavo, kad muštynėse, kaip ir sporte, galioja tokie pat garbės principai, tarkim, reikia santykius aiškintis be papildomų įrankių ar gulinčio nemušti, todėl ateidavo į kautynes vilkėdami sportiniais kostiumais.
Tuo tarpu Slabadiniai nepaisydavo jokių taisyklių. Jie apsirengdavo vatinukais, užsidėdavo ausines kepures, kurios leisdavo slopinti smūgius, atsinešdavo muštynėms skirtų įrankių. Jų apranga būdavo pritaikyta bet kurią akimirką įsiplieskiančioms muštynėms: plačios kelnės, kurios nevaržo judesių smūgiuojant kojomis, netrukdo, jei kas nors priverčia skubiai bėgti. Ne mažiau svarbios anų laikų kovotojams buvo odinės striukės – jos sušvelnindavo priešininkų smūgius, padėdavo atlaikyti peilio dūrius.
Išskirtinis vilijampoliečių bruožas buvo plikai skustos galvos, kad tiems patiems milicininkams būtų sunku sugriebti už plaukų.
Kiek per šias kautynes krito jaunų Vilijampolės ar Žaliakalnio vyrų, šiandien niekas negalėtų pasakyti.
D. Dargio knygoje „Tikroji Daktarų istorija” skelbiama, kad kai kurie jaunuoliai ir vyrai, išėję į mūšius Ąžuolyno parke, neretai namo negrįždavo ir teismo buvo paskelbti mirusiais. Buvo ne vienas atvejis, kai apie šiose grumtynėse žuvusius kauniečius jų gedintys artimieji nenorėdavę pasakoti net savo giminaičiams, smalsaujantiems kaimynams, kad nepritrauktų teisėsaugos dėmesio.
„Susidarė įspūdis, kad tais laikais Kauno milicijos vadovai nenorėjo kištis į gatvės chuliganų muštynes. Atrodo, jie nematė reikalo uždrausti kariauti tarp savęs konfliktuojantiems miesto rajonų kiemų chuliganams. Kai milicininkai sužinodavo, kad vyks muštynės, atvažiuodavo, prie Ąžuolyno parko pastatydavo „voronoką“ ir pasyviai stebėdavo kumščiais santykius besiaiškinančius jaunuolius. Tada jie nenorėjo tramdyti siautėjančių chuliganų. Siekė, kad apie šias kovas nepasklistų kalbos visame Kaune. Kai kurie tvarkdariai tikėjosi, kad be jų įsikišimo per trumpą laiką vienas kitą išžudys aršiausi miesto banditai. Deja, tokioms jų svajonėms nebuvo lemta išsipildyti“, – pasakojo vienas anuomet ypač svarbių Kauno bylų tyrimuose miestiečius apklausdavęs tardytojas iš Vilniaus.
Maskvoje sklido kalbos apie Daktarus
Maždaug 1986 metais kovai su plėšikavimais išgarsėjusia Kauno Daktarų gauja buvo sudaryta speciali Vidaus reikalų ministerijos grupė, kuriai vadovavo Alvydas Sadeckas, būsimasis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos įkūrėjas, prezidento patarėjas, parlamento narys, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.
„Dar 1985 ar 1986 metais gavome SSRS VRM įsakymą dėl kovos su pavojingomis grupinio nusikalstamumo apraiškomis. Praktiškai buvo kalbama apie organizuotą nusikalstamumą, tačiau tada dar niekas nenorėjo to garsiai įvardyti. Pirmiausia tai palietė mano vadovaujamą Kriminalinės paieškos valdybos 3-iąjį skyrių, nes būtent jis tyrė nusikalstamų grupių veiklą, vykdė operatyvinį darbą. Pas mus ir iš dalies Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu valdyboje (KSNG) buvo kaupiama visa vidinė informacija. Todėl galiu drąsiai teigti, jog tiek mes, tiek tuometė VRM vadovybė – Lietuvos SSR vidaus reikalų ministras generolas leitenantas Stasys Lisauskas, jo pavaduotojas M. Misiukonis – jau matėme šią problemą, buvome pasirengę ją spręsti“, – pasakojo A. Sadeckas.
Anot jo, tais metais Kaune daugelis verslių miestiečių pradėjo naudotis pamažu laisvėjančios rinkos galimybėmis. Tada populiariausia ir pelningiausia veikla buvo laikomos trys verslo rūšys – spekuliacija (dar vadinama „forsovke“), mezgimas ir falsifikuoto alkoholio gamyba.
„Kalbama, kad Daktarai mėgdavo pasipuikuoti, kad vienas spirito krovinys jiems sukrauna tuo metu neregėtus pinigus – net 100 tūkstančių rublių gryno pelno. Palyginimui – tais laikais „Žiguli“ markės automobilis kainavo 5 tūkst. rublių“, – taip besiformuojančios Daktarų gaujos pirmuosius milžiniškus uždarbius knygoje „Tikroji Daktarų istorija” komentavo A. Sadeckas.
Netrukus už bandymą realizuoti falsifikuotos degtinės partiją Molėtuose įkliuvo keli Kauno banditai iš pamažu nykstančios Mato gaujos. Pagelbėti į keblią padėtį patekusiems „draugams“ atskubėjo... vienas tuomečio Aukščiausiojo teismo teisėjas.
Tuomet A. Sadecko suformuotas pareigūnų padalinys pastebėjo, kad kuriasi labai rimtos nusikalstamos struktūros, turinčios savo vidaus tvarką, drausmę, hierarchiją ir filosofiją. Verta pabrėžti – ir užnugarį aukščiausiuose teisėsaugos sluoksniuose.
Pavyzdžiui, plėšimais pagarsėjusios Mato gaujos lyderio V. Matusevičiaus-Mato brolis ėjo aukštas pareigas Kauno miesto vykdomajame komitete. Kai operatyvininkai Mato namuose bandė atlikti kratą, iškart sulaukė aukštų partinės nomenklatūros veikėjų skambučių.
Tuometis vidaus reikalų ministras S. Lisauskas iš centrinės VRM būstinės Maskvoje kartą sulaukė netikėto skambučio.
„Jie paskambino ir klausia: „Klausykite, kas ten Kaune dedasi? Teko girdėti, kad siautėja kažkokie bebaimiai chuliganai, atrodo, jie vadinami Daktarais. Kas tie žmonės?“ – A. Sadeckas perpasakojo VRM vadovo S. Lisausko pokalbį.
A.Sadeckas pasakojo, kad tais laikais Daktarai mėgdavo nevaržomai demonstruoti savo galybę. Kartais išėję iš garsių Kauno restoranų apgirtę vilijampoliečiai užlipdavo ant bet kurios mašinos, šokinėdavo ir garsiai šaukdavo: „Mes Daktarai – tikrieji miesto šeimininkai.“
Instruktažas vilijampoliečių vestuvėse
„Tada mums buvo principo reikalas suardyti net iki Maskvos pagarsėjusį Kauno Daktarų klaną. Neslėpsiu, bet iš Maskvos mus stebėję tuomečiai Vidaus reikalų ministerijos šulai mūsų veiksmų itin griežtai nekontroliavo. Niekas nespaudė Daktarus kaip įmanoma greičiau sukišti už grotų ar nutildyti, nes mes patys rodėme iniciatyvą tuos veikėjus skubiai neutralizuoti“, – D. Dargio knygoje „Tikroji Daktarų istorija” prisipažino buvęs ilgametis kriminalinės paieškos darbuotojas.
Pareigūnai buvo gavę žinių net apie ginkluotus apiplėšimus. Nustatyti žmonės ir jų gyvenamosios vietos, iš kur vilijampoliečiai grobė ne tik lapes ar išdirbtus kailius, bet ir namuose paslėptus aukso dirbinius, krištolinius sietynus, brangią japonišką garso ir vaizdo techniką.
Sunku išvengti asmeninių motyvų, nes augau paskutiniais Sovietų Sąjungos imperijos gyvavimo metais. Pirmus keturiolika gyvenimo metų praleidau, kaip daugelis kauniečių mėgsta sakyti, nacionaliniame laikinosios sostinės rajone – Kalniečiuose, kur gimiau, ėjau į pirmąsias vidurinės mokyklos klases.
Tais sovietiniais nepriteklių laikais mūsų šeima gyveno gana pasiturimai. Anuomet technikos stebuklu buvo laikoma tik nedaugelio namuose buvusi vaizdo aparatūra, kurią buvo pamėgęs ir mano tėvas – praeityje garsus Kauno fotografas Romualdas Dargis, nuo kraujo vėžio sukeltų komplikacijų miręs 1999-ųjų rugpjūtį.
Kadangi nuo jaunystės tėvui neblogai sekėsi vestuvių fotografo verslas, 1986 metais jis vienas pirmųjų Kaune įsigijo vaizdajuosčių grotuvą „Panasonic“, o netrukus ir vaizdo kamerą JVC. Pirmasis šios kameros modelis veikė ją prijungus prie nedidelio vaizdo grotuvo, kuris filmavimo metu būdavo kartu nešiojamas pasikabinus ant peties.
Tuo metu kone stebuklingu laikomo pirkinio vertė prilygo dviejų kambarių buto bet kuriame Lietuvos mieste vertei. Panorėjusiems jį įsigyti reikėdavo kreiptis į deficitinių prekių perpardavėjus. Jie nuvykdavo į Maskvą, užsakydavo pas vietinius spekuliantus, o šie per tarpininkus susisiekdavo su kolegomis iš Japonijos. Pastarieji tiesiai iš japonų, bet ne kinų, kaip šiandien daugelyje verslo sferų įprasta, gamyklos parūpindavo pageidaujamus vaizdo grotuvo ar kameros modelius.
Tris dienas per savaitę – ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais – tėvas vikriai sukdavosi filmuodamas miestiečių vestuves. Pasiturimai gyvenančių kauniečių vestuves tais laikais už solidų honorarą filmuodavo ne tik mano tėvas, bet ir šiandien plačiai išgarsėję keli žinomi Kauno milijonieriai bei bankininkai.
Pamenu, kartą vėlai iš eilinio vestuvininkų filmavimo sugrįžęs tėvas motinai pašnibždomis pasakojo, kad teko filmuoti vieno vilijampoliečio, greičiausiai su Daktarais susijusio veikėjo, vestuves. Aišku, nenorėdamas įžeisti svarbią šeimos šventę suplanavusio banditiškos išvaizdos kauniečio, tėvas sutiko filmuoti. Tačiau iškart pastebėjo, kad šios vestuvės bus neeilinės – jį savo automobiliu pasitiko kalinių žargonu šnekantys jaunuoliai prie veido nederančiais kostiumais.
Nors buvo filmuojama tik dienos metu vykusių vestuvių dalis – jaunavedžių palydos iš namų, santuokos įregistravimas Kauno rotušėje, tėvui teko išklausyti įvairių jaunikio bičiulių instrukcijų.
Šioje banditų puotoje jam sukiojantis su kamera, kaskart iš jaunikio aplinkos pasigirsdavo: „Šį žmogų nufilmuok iš toliau, o į tą geriau jos išvis nekreipk, nes pamatęs, kad yra filmuojamas, gali nesusitvardyti ir sudaužyti tavo brangią kamerą.“
Kaune prasidėjus masinio banditizmo erai tėvui sveikata ir gyvybė buvo svarbiau už bet kokius pinigus ar filmavimo aparatūrą, tad jis atsisakė šio anuomet itin pelningo verslo – nusprendė vaizdo kamerą parduoti.
Pasakojama, kad kai kurie kauniečių vestuves vaizdajuostėse įamžindavę žmonės susikrovė pasakiškus turtus – pirko erdvius butus, žemės sklypus, vakarietiškus automobilius, statėsi namus, pradėjo kitokį gerokai pelningesnį verslą.
Tėvas, pardavęs kamerą, taip pat neblogai uždirbo. Tiesa, gautus pinigus jis skyrė erdvesniam šeimos būstui įsigyti...
Apšvarino „žalgiriečių” garažus
1986 metų rugsėjo–lapkričio mėnesiais specialiosios grupės pareigūnai įvykdė precedento neturinčią Kauno Daktarų gaujos narių sulaikymo operaciją.
Ši operacija per keletą savaičių buvo parengta ir įvykdyta bendromis specialios A. Sadecko vadovaujamos pareigūnų grupės, Kauno miesto ir rajono milicijos jėgomis.
Kriminalistai surinko labai daug Daktarų nusikalstamos veiklos įrodymų.
Dar iki Slabadinių sulaikymo buvo gautos sankcijos juos suimti, o tai tuomet būdavo daroma išimtiniais atvejais. Patikrinus informaciją, teikiamą iš patikimų šaltinių, taip pat naudojantis technikos priemonėmis, A. Sadeckas apie planuojamą operaciją informavo Vidaus reikalų ministerijos vadovybę.
„Tuomet ministras S. Lisauskas perspėjo, kad apie numatomą operaciją kuo mažiau būtų informuoti žmonės iš Kauno milicijos. Prisipažinsiu, ši akcija man kėlė nerimą, nes nežinojau, kokių tikėtis rezultatų“, – kalbėjo A. Sadeckas.
Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad paslaptingu būdu informacija apie planuojamą masinę operaciją prieš Daktarus pasklido iki kai kurių šios gaujos narių. Tąsyk liežuvio nesulaikęs aukštas milicijos darbuotojas A. Smuikys vėliau turėjo graužtis nagus, nes neteko pareigų.
Tais laikais vykęs Henytės sulaikymas priminė aštraus siužeto kovinį filmą.
Į Henytės namą per langus ir duris vienu metu įsiveržė būrys uniformuotų bei civiliniais drabužiais vilkinčių kriminalinės paieškos pareigūnų. Pasakojama, kad ankstų rytą nuo aplink namą šturmuojančių pareigūnų sukelto triukšmo pabudęs Henytė spėjo įsispirti į šlepetes ir šoko per langą. Tačiau netoli tenubėgęs buvo sugautas pievoje ir surakintas antrankiais.
Vėliau Henytė pasakojo visą naktį sapnavęs košmarus, blogai miegojęs, tarsi nujautęs link jo artėjančius teisėsaugininkus.
A. Sadeckas sakė, kad po to suimtas Henytė ne tik jam, bet ir kitiems pareigūnams skundėsi, jog tą naktį savo pranašingais tapusiuose sapnuose regėjęs kunigą... A. Sadecko veidu.
Per vieną pirmųjų apklausų H. Daktaras svaidė ironiškas replikas, atsainiu tonu atremdavo nepatogius klausimus, supykęs A. Sadeckui tiesiai išrėžė: „Mane ne tokie kaip tu sodino, bet nepasodino.“ Neva suprask – netrukus jis atgaus laisvę.
Narpliodami nuo 1983 iki 1986 metų vidurio padarytus Kauno Daktarų plėšimus teisėsaugininkai tada kai kurių epizodų negalėjo viešai skelbti, o kai kuriuos faktus pernelyg padailino.
Nenorėdami užsitraukti aukštų VRM darbuotojų Maskvoje neapykantos niekas iš Daktarus medžiojusių Lietuvos pareigūnų nesiryžo informuoti visuomenės, kad tarp nukentėjusių nuo vilijampoliečių buvo ir anų laikų sporto garsenybės – automobilių lenktynininkas Kastytis Girdauskas ir kai kurie Kauno „Žalgirio“ komandos krepšininkai.
Nuo visuomenės akylai saugomose operatyvinėse pažymose buvo pažymėta, kad Daktarai apiplėšė ir žalgiriečius, kurie anuomet iš kelionių po svečias šalis atsigabendavo įvairių deficitinių prekių – alkoholinių gėrimų, sportinių kostiumų, kramtomosios gumos, kitų sovietinei liaudžiai sunkiai pasiekiamų gėrybių. Jas pardavę krepšininkai neblogai pasipelnydavo.
Daktarus sulaikę kriminalistai turėjo duomenų, kad vilijampoliečiai buvo apšvarinę net kelių „Žalgirio“ garsenybių garažus. „Tačiau aukšti tuomečiai pareigūnai mums tada liepė prikąsti liežuvius šnekant šia tema. Jie mus draugiškai įspėjo: „Vyrai, nebandykite apie tai niekam prasitarti. Pagalvokite, kaip atrodys, kai žmonės sužinos, kad Daktarai skriaudžia ir jų numylėtinius – žalgiriečius“, – D. Dargio knygoje „Tikroji Daktarų istorija” prisiminė ilgai slėptus rezonansinių bylų tyrimo užkulisius teisėtvarkos veteranas A. Sadeckas.