Neseniai Chijune Sugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę” D. Čepauskaitę paskelbė 2011 metų tolerancijos žmogumi už pagal jos pjesę „Duobė“ Kauno kameriniame teatre pastatytą dramą „Diena ir naktis“ (rež. Stanislovas Rubinovas) . Pjesė sukurta remiantis 1941–1945 metų archyviniais dokumentais, liudininkų prisiminimais apie žydų naikinimą Lietuvoje.
D. Čepauskaitė sutiko pasidalinti kūrybos paslaptimis su lrytas.lt skaitytojais.
– Kada ir kodėl pradėjote rašyti?
– Rašyti pradėjau pirmoje klasėje, nes mokytoja liepė. Bet klausimas, turbūt, yra apie kūrybą, literatūros kūrinių rašymą. Neprisimenu nei aiškios datos, nei priežasties. Niekieno neliepiama pradėjau rašinėti kažkokius savo sielos būsenos paveikslėlius, kuriuos vadinau eilėraščiais.
Tiesiog kilo noras išsiaiškinti šį tą apie pasaulį ir save, ir toks aiškinimosi būdas – formuluojant žodžiais ir užrašant juos ant popieriaus – man atrodė priimtiniausias. Minčių, kad rašymas taps mano pagrindine veikla ir pragyvenimo šaltiniu, tada nekildavo net sapne. Bet tas noras užrašyti save ir mane supantį pasaulį vis augo, kol galų gale tapo profesija.
– Kaip jūs, kaip rašytoja, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje? Ką šiais laikais reiškia būti rašytoju?
– Jaučiuosi kaip bet kuris kitas dirbantis žmogus, susiduriantis su visomis šiuolaikinio visuomenės nario problemomis – mažoku atlyginimu, netobulais įstatymais, didelėmis kainomis, laiko stoka, vaikų auklėjimu, blogu oru. Rašytojo profesija, man atrodo, seniai yra deromantizuota, o poeto – tautos šauklio, sąžinės balso, menininko plevėsos, veltėdžio girtuoklio ir kt. klišės – jau beveik sunyko.
Rašytojas taip pat nėra alpinistas ar ugniagesys, t. y. jo profesija nepasižymi jokiomis ekstremaliomis situacijomis, kad jo darbą būtų galima laikyti išskirtiniu, ar jaustis kažkaip ypatingai. Taigi, man rašytojas šiais laikais yra toks pat eilinis juodadarbis, kaip ir dauguma žmonių, tik kartais turintis lakesnę vaizduotę, bet ir tai ne visada. Taigi jaučiuosi normaliai, kaip ir bet kuris kitas žmogus, kuris daro tai, ką geriausiai moka, ir mėgsta savo darbą.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Pjese „Duobė“. Bet šiaip didžiuojuosi retai, geriausiu atveju galiu pasakyti – man ne gėda. Ne gėda dar dėl vieno kito eilėraščio ar vienos kitos pjesės.
– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydama klausotės muzikos?
– Dabar rašau beveik kasdien. Kai rašiau eilėraščius, žinoma, tai nebuvo kasdienis darbas. Eilėraštis aplankydavo kaip koks laisvas paukštis, kada nori, iš anksto neįspėjęs ir neatsižvelgdamas į mano suplanuotą darbotvarkę. Bet kadangi dabar rašau daugiausia pjeses, libretus, inscenizacijas ir kitokius tekstus teatrams, be to, tas rašymas yra pagrindinė mano darbinė veikla, tai jis įgavo gana aiškią ir disciplinuotą tvarką.
Ryte nuvedu dukrą į darželį, sėdu prie kompiuterio klaviatūros ir darbą baigiu vakare, kai dukrą reikia parsivesti namo. Ypatingais atvejais prisėdu ir naktį, bet tik tada, kai jaučiu, kad reikalingos mintys gali neišgyventi iki ryto – ištirpti pataluose ar pasiklysti kokiam nors sapnų kosmose. Nors iš tiesų dažnai rašymo procesas galvoje vyksta visą laiką, net ir tada, kai skutu bulves ar siuvu ištrūkusią sagą.
Rašydama nesiklausau jokios muzikos, nenaudoju jokių ritualinių apeigų su žvakėmis, vištos kojomis, avinėlio krauju ar jaučio pautais.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Tiesą pasakius, neapkraunu savo galvos tokiais įsivaizdavimais. Čia panašiai kaip mėginti atsakyti į klausimą, kaip įsivaizduoju idealų vyrą arba idealų vaiką, arba idealų kaimyną. Stengiuosi gerbti ir džiaugtis žmonėmis tokiais, kokie jie yra, taip pat ir skaitytojais. Nekeliu jiems reikalavimo būti idealiais. Tegu tik skaito.
– Kas yra gera knyga?
– Viskas reliatyvu. Ta pati knyga vienam gali būti gera, kitam visai nepaskaitoma. Tai yra individualaus suvokimo dalykai. Net jei literatūros mokslininkai ir turi suformulavę kokius nors geros knygos požymius, kurie turbūt nusako profesionalumo kriterijus, tai yra teorija. Praktiškai kiekvienas čiupinėjame knygą savo nervinėmis galūnėmis.
Man gera knyga yra ta, kuri yra gerai parašyta. Tai yra svarbu ne apie ką, bet kaip kokybiškai parašyta. O ta teksto kokybė susideda iš kartais aiškių, o kartais visai neaiškių dalykų, tokių kaip rašytojo talentas, kurį jaučiu intuityviai, ir tiek. Kaip ir bendraudamas su žmogumi vieną supranti ir susikalbi, kito ne. Taip ir su knyga.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Apie jokią. Net jei knyga paliko man puikų įspūdį, neprojektuoju į save. Džiaugiuosi už jos autorių, gal net pavydžiu jam proto aštrumo, originalaus įžvalgumo ar dar ko nors, bet nenorėčiau viso to gėrio savintis. Noriu parašyti taip, kaip aš galiu, o ne kaip kitas sugeba.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Neprisimenu tokios knygos, bet paskutinį kartą garsiai juokiausi skaitydama komentarus internete.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Šalia mano lovos šiuo metu guli krūva nosinių, nes labai sloguoju, ir šlepetės. Knygų ten nėra, nes lovoje neskaitau, o miegu. O skaitau kitose namų vietose ir šiuo metu – Antano A. Jonyno eilėraščių knygą „Kambarys“ ir Virginios Woolf romaną „Į švyturį“.
– Gal galite išvardyti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Pamėginsiu, nors tas įspūdis, paliktas, tarkim, paauglystėje, dabar būtų visai kitoks, ir tomis knygomis, kuriomis žavėjausi prieš 20 metų, dabar gal jau nesižavėčiau.
Vardiju chronologiškai pagal savo, kaip skaitytojo, amžių – Justino Marcinkevičiaus „Laukinė kriaušė“, Liselotes Welskopf Henrich „Harka“ (ir kiti ciklo „Didžiosios Lokės sūnūs“ romanai), Jacko Londono „Martinas Idenas“, F.Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“ (ir kt.), Hermanno Hesses „Stepių vilkas“ (ir kt.), Gabrielio Garcios Marquezo „Šimtas metų vienatvės“, Anos Achmatovos poezija, Marinos Cvetajevos poezija, Wislawos Szymborskos poezija, Marcelijaus Martinaičio poezija... Jau 10 priskaičiavau, o paskutiniai 20 mano gyvenimo metų ir netilpo. Tiek to, tebus tai ankstyvosios jaunystės sąrašas.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Apie visa kita. Niekad nenurašau žmogaus, kuris kažko neperskaitė. Mano pačios išsilavinimas taip pat turi didelių spragų.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Ką gali manyti apie elektronines knygas žmogus, kuris net „Facebook“ nesinaudoja? Blogai manau. Man patinka popieriaus kvapas, spalva, faktūra ir net dulkės ant knygų. Kaip aš skaitysiu tą elektroninę knygą, jei dings elektra, išsikraus akumuliatoriai, užlūš sistema ar suges aparatūra?
Be to, namie dar ir dabar kartais randu tokių juodų kvadratinių diskelių, kuriuose kažkada laikydavome tekstus, ir kurie dabar keliauja į šiukšlių dėžę. Ar nenukeliaus ten pat ir visos šiandienės elektroninės knygos, kai kas nors sugalvos dar tobulesnę technologiją?
– Kokią knygą ruošiatės rašyti arba rašote šiuo metu? Apie ką ji?
– Niekad nerašiau knygų. Rašiau eilėraščius, kurių dalis sugulė į knygas. Dabar rašau pjeses, kurios gyvena scenoje. Nemanau, kad bet kuris tekstas turi virsti knyga. Kartais gal geriau, kad vienu kitu žaliuojančiu medžiu daugiau būtų.
O dabar rašau libretą vaikiškai operai apie makaronus. Bus tokia savotiška Romeo ir Džuljetos versija, kur kariauja dvi nesutaikomos šeimos – Spagečiai ir Vermičeloniai, – klesti itališki štampai (futbolas, opera, mafija) ir kai kurios lietuviškos aktualijos – makaronų kabinimas bei rinkiminiai šūkiai „Nusipelnėme gyventi geriau“...
Svarbiausi biografijos faktai
* D. Čepauskaitė – poetė, dramaturgė, aktorė. Gimė 1967 m. balandžio 24 d. Marijampolėje. Studijavo Kaune. Gavo medikės diplomą, bet gydytoja netapo. Dar besimokydama medicinos pradėjo lankyti jaunimo teatro studiją, vadovaujamą Stanislovo Rubinovo. Taip ir liko teatre. Nuo 1990 m. dirbo etatine Kauno jaunimo kamerinio teatro aktore, nuo 2008 m. Kauno kamerinio teatro literatūrinės dalies vedėja.
* Išleido šias eilėraščių knygas: „Bevardžiai“ („Keturi vėjai“, 1992), „Suvalgiau vieną spanguolę“ („Nemunas“, 1998), „Nereikia tikriausiai būtina“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004), „Eilėraščiai“ („Naujasis lankas: Kauno meno kūrėjų asociacija“, 2010).
* Jos pjesės vaikams buvo pastatytos Lietuvos teatruose: „Pimpės gimtadienis“ (1990), „Šaltoji širdis“ (pagal W.Hauffo pasaką, 1997) ir „Lakštingala“ (pagal H. K. Anderseno pasaką, 1998) – Kauno jaunimo kameriniame teatre, o „Sniego gniūžtės paslaptis“ (1999), „Kai krenta žvaigždės“ (pagal H.Ch.Anderseno pasaką, 2001) ir „Bulvinė pasaka“ (2001) – Kauno lėlių teatre.
* 2006 m. kino režisierė Giedrė Beinoriūtė pagal D.Čepauskaitės eilėrašius sukūrė spektaklį „Meilė iš paskutinio žvilgsnio“ („Keistuolių teatras“). D.Čepauskaitės poezijos yra išversta į anglų, švedų, suomių, rusų, italų ir kitas kalbas.
* D.Čepauskaitė pelnė šiuos apdovanojimus: „Nemuno“ žurnalo premija už geriausią poezijos publikaciją (1995), ALF pjesių vaikams konkurse pelnė trečiąją premiją už pjesę „Bulvinė pasaka“ (2001), 2002 m. paskelbtame Lietuvos radijo pjesių konkurse pelnė pirmąją premiją už pjesę „Pupos“, 2003 m. paskelbtame Lietuvos radijo pjesių konkurse pelnė antrąją premiją už pjesę „Atviras lūžis“, 2004 m. paskelbta įsimintiniausia Kauno menininke, 2004 m. apdovanota LATGAA prizu už dramaturgiją, 2005 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureate už eilėraščių knygą „Nereikia tikriausiai būtina“, 2007 m. pelnė „Auksinio scenos kryžiaus” apdovanojimą kaip geriausia nacionalinės dramaturgijos autorė už pjesę “Pupos”, šiemet paskelbta Metų tolerancijos žmogumi.
* Šiuo metu poetė gyvena ir dirba Kaune.