A. Balbierius: „Menininkui kiekviena vasara turi būti lyg paskutinė“

– Lengva atsakyti, kada, daug sunkiau, jei gilinsies, kodėl. Pradėjau septintoje anų laikų klasėje, prisiskaitęs nuotykių ir kelionių knygų, ypač apie indėnus. Tad logiška, kad tada parašiau keletą „apsakymų“ iš indėnų gyvenimo.

Eilėraščiai atėjo vėliau – mokykloje dažnai įsimylėdavau, tad eilinį kartą įsimylėjęs parašiau keletą eilėraščių. Ir tas rašymas, mato visi, kam tai bent kiek įdomu, liko visam gyvenimui.

Kodėl rašau? Galbūt viena iš paslapčių slypi pačiame rašymo akte, procese, nes jis sukuria kažkokį energetinį-dvasinį lauką, kuris pilnas to, ką galime įvardinti dieviškumu ar demiurgiškumu, savotiška kūrybos magija. Nes tai, kas kitų itin gerai parašyta, kartais iš tiesų atrodo ir magiška.

Pagaliau kūryba visada yra netikėtumas, netikėtumo stebuklas, kai savy ir pasauly randi bent mažą dalyką, kurio nesitikėjai.

– Galbūt visai normaliai. Visada šiek tiek opozicijoje. Rašytojas (menininkas apskritai, jei jis nėra tik amatininkas ar komercinis lošėjas) šiais laikais yra toks gyvenimo būdas, kurį pasirenki ir atsisakai kitų dalykų, dažniausiai vadinamojo geresnio gyvenimo.

– Nėra tokio kūrinio. Galbūt per tą laiką, kol rašau, parašiau vieną kitą gerą eilėraštį ar esė. Kaip galbūt padariau vieną kitą gerą fotografiją, nes esu dar ir fotografas.

– Stengiuosi rašyti kuo rečiau, tik apimtas vidinio poreikio, būtinybės. Tada rašau, kai tas rašymas „užplaukia“, ateina – iš kažkur – per mane – į mane. Eilutė – prozos ar eilėraščio – turi tekėti greitai, spontaniškai, augti it žolė. Vėliau jau galima daug ar mažai taisyti. Jei ateina rašymo („užrašymo“) periodas, rašau bet kada, kiek galima daugiau, kad spėčiau užčiuopti, kad nepabėgtų... Nes mintys, įvaizdžiai, reginiai be galo greiti, efemeriški.

Esu neproduktyvus. Savotiškai pagarbiai žiūriu į tuos žmones, kurie gali rašyti metodiškai ir ypač tada, kai dar jie rašo gerai.

Muzikos dažnokai klausausi kaip fono ir rašydamas, ir šlifuodamas parašytus tekstus.

– Tai skaitytojas, kuris rašytojo tekstuose randa ir mato daug daugiau negu pats rašytojas.

– Ta, kuri tave persmelkia, apšviečia lyg žaibas arba labai sujaudina, pakylėja arba užmena mįslę, kurios neįminsi. Beje, kiekvieną atskirą gerą knygą reikėtų apibūdinti skirtingai.

– Jie keičiasi, teka, kaip ir visa, kas aplink. Nesu prisirišęs. Labiau prisirišu prie autorių nei personažų.

– Nepamenu. Knygos gali juokinti dėl dviejų priežasčių: jei jos parašytos talentingai su grakščiu humoru arba koks visiško grafomano veikalas, kurį kas nors senais bohemos laikais, pavyzdžiui, rašytnamio kavinėje, garsiai paskaitydavo, kad prajuokintų publiką. Turiu galvoje tuos laikus, kai ten dar rinkdavos įvairių kartų rašytojai, ne tik šiaip gėrovai, vėliau nustekenę tą kavinę.

– Būta jų, bet jie taip pat nutolsta. Vienu metu sapnavau Hermanno Hesse's paskutinės vasaros Klingzorą, bet jis, regis, buvo panašesnis vienu metu į mano vidų nei išorę. Regis, menininkas taip ir turi gyventi, lyg kiekviena vasara būtų paskutinė.

– Visada žinai, kas tą knygą parašė. Kartais tos didelės, retokai pasitaikančios geros knygos būna lyg kalnai, į kuriuos neįkopsi.

Kitas dalykas – mūsų „kolektyvinėse pasąmonėse“ galbūt yra visos tos geros knygos, kurios jau parašytos. Galbūt ir visos tos, kurios kada nors ir kur nors bus parašytos.

– Prie lovos ar ant stalų nuolat guli įvairios knygos, nors šiuo metu nesu skaitymo periode, kada skaitau labai daug. Apskritai daugiau dabar skaitau ne grožinę literatūrą, o filosofijos, kultūrologijos, meno dalykus ir t.t. Knygos guli ne tik ant stalų – esu iš interneto okeanų atsisiuntęs aibę knygų ir tekstų, kurių, žinau, neperskaitysiu per visą gyvenimą, bet gera žinoti, kad jie yra mano kompiuteriuose ir visada bet kuriuo laiku pasiekiami.

Paskutiniai skaitymai? Tai puikūs Johno Gray „Šiaudiniai šunys“ ir bičiulio Alvydo Šlepiko retos tematikos romanas „Mano vardas – Marytė“, kurį jis man užrašė šių metų knygų mugėje. Aišku, dar daugelį knygų pavartinėju, paskaitinėju, pasidomiu, bet vis dažniau „neužsikabinu“.

– Negaliu. Tas dešimtukas, jei sugebėčiau jį nuolat reitinguoti, labai keistųsi per gyvenimą. Kitas dalykas – reiktų kalbėt apie šimtą, šimtus knygų, kurios paliko įvairius įspūdžius, kartais paveikė ir visam gyvenimui ir prie jų nuolat sugrįždavau.

Pavyzdžiui, Daisetzo Teitaro Suzuki „Įvadas į dzenbudizmą“, kuris, regis, dar iki šiol neišversta į lietuvių kalbą... Knygos iš įvairių sferų – poezijos, prozos, esė, ekologijos, filosofijos, meno, fotografijos. Pavyzdžiui, Aldo Leopoldo „Smėlio karalystės dienoraštis“. Poezija – kadaise lyg gurkšnis laisvo estetikos oro – Henriko Nagio „Mėlynas sniegas“ gilioj sovietijoj ir, be abejo, mašinėle perspausdintas Henrikas Radauskas. Alfonsas Nyka-Niliūnas ir Algimantas Mackus. Labiau paveikę autoriai – nuo Aleksandro Bloko ir Ernesto Hemingway jaunystėje – iki Umberto Eco... Daug jų. Beprasmiška vardinti tiek mažai – tik tą sumautą dešimtuką.

– Su žmogumi, kokiu nors visišku beraščiu, tarkim, aborigenu, būtų miela pakalbėt apie pasaulio... pradžią.

Vos prieš kelis tūkstančius metų beveik visa žmonija buvo beraštė, tačiau nemanau, kad tais laikais tie, kuriems buvo duota rega ir mintis, buvo kvailesni už mus.

Kartais man baisesni šių laikų persisotinę, persisunkę civilizacijos snobizmu apsiskaitėliai, kurie lekia tekstais lyg automobiliai greitkeliu.

– Ne manau, o naudojuosi jomis. Vieną mano eilėraščių knygelę „Šviesos“ leidykla edukaciniais tikslais jau suskaitmenino. Skaitmeninės knygos – puikus popierinės knygos papildinys, popierinės knygos tęsinys – tik nereikia jų dirbtinai supriešinti.

Čia neturėtų taip atsitikti kaip su fotografija, kada skaitmeninės technologijos beveik visiškai išstūmė juostas ir ryškalus, tą žavų, individualizuotą rankų darbą.

Bet pirmenybę vis dėlto teikiu knygai – daiktui. Turinčiam formą, kvapą, svorį, savą architektoniką ir daugybę kitų tik knygas skaitantiems suprantamų „parametrų“.

– Yra apmatai kelioms nedidelėms knygoms, bet nenoriu apie tai kalbėt.

Rašytojų sąjungos leidykla jau labai greitai išleis naują mano esė knygą man pačiam keistoku pavadinimu „Vaivorykštė ir neandertalietis“. Tai daugiau poetinė eseistika, įvairūs tekstai ir etiudai apie įvairius dalykus, pavyzdžiui, dzeną ir gamtą, haiku lietuvių kultūroje ar destrukciją menuose, asmeniškumus ar atmintis...

* Taip pat žurnalistas, dirbęs įvairiose redakcijose: „Komjaunimo tiesoje“, „ Literatūroje ir mene“, „Viltyje“, „Vilniaus tribūnoje“, „Valstiečių laikraštyje“, „Gimtajame krašte“ , kt. Nuo 1997 metų dirba tik kūrybinį rašytojo ir fotografo darbą.

* Kaip fotografas yra surengęs per 30 personalinių fotografijos parodų, dalyvavo įvairiose grupinėse parodose ir tarptautiniuos pleneruose (www.alisphotoart.com). Įvairiais gyvenimo periodais gyvena tai Vilniuje, tai tėviškėje, Biržuose.