A. Žagrakalytė: „Aš dar ne rašytoja“

– Penkerių, spausdintinėm raidėm parašiau laišką Tetai Betai į televizorių, bet neišsiunčiau. Jei rimčiau, tai visad pasakoju, kad rašymo karjerą pradėjau 10 klasėj, Mokytojas pasiūlė dalyvaut konkurse, rašyt rašinį arba apie partizanus, arba antisemitizmo tema. Pastarosios nugalėtojams buvo žadama kelionė į Izraelį, – kur tau mergaitė iš Ustukių kaimo, pasaulio mačius tik Prancūziją, kiek jos tebuvo skautų stovykloj, prieš tokią rungtį atsilaikys?

Labai norėjau į Jeruzalę, tad myniau dviračiu per Pasvalio rajoną, kalbinau žmones, klausinėjau, po visokių “vajėzau, vaikeliuk, aš taigi jų nešaudžiau”, surinkau istorijų, parašiau rašinį “Žyds juods, žyds raudons”, „Lietryty“ perskaičiau, kad patekau į Jeruzalėn vežamų penketuką, su Mokytoju buvom iškviesti Vilniun, nuvežti į “Lietuvos Jeruzalės” restoraną, pirmąkart buvau restorane, jei neskaičiuosim “Šilo”, kuriame visa giminė susitikinėdavo per dažnus šermenis. Vėliau įvyko gausybė kitų gražių nutikimų, tad supratau, kaip lengva gaut dovanų literatūroje, suvisam mečiau biologiją, ir pradėjau.

– Kad aš dar ne rašytoja, ką aš žinau, kaip jie jaučiasi, o dar visi urmu ir visuomenės akivaizdoje. Skirtingi tie rašytojai, tad ir skirtingus dalykus reiškia.

– Samteliu, ant kurio koto – lapė ir grybukas po gėle, – išdrožiau iš liepos pliauskelės, peiliu, du šveicariškus peiliukus sulaužiau – labai suprastėjo šveicariški peiliukai šiais laikais, ką, gamintojai mano, kad pirkėjai juos įsigyja tik agurkams paežerės iškyloje pjaustyt? Labai tebepykstu. Vieną samčio šoną per plonai nudrožiau, persišviečia, tad ilgai nelaikys, tad ir šiuo kūriniu didžiuojuos nebaisiai.

– Ar rašote kasdien? Kokiu paros metu jums geriausiai sekasi rašyti? Kiek valandų per parą rašote? Ar rašydamas klausotės muzikos?

– Kaip kada išeina, – atsakymas į visus tris pirmus klausimus. Muzikos rašydama nesiklausau, negirdėčiau, ką rašau ir ką visi aplinkiniai veikia, mat dažniausiai rašau virtuvėje arba palėpėje, ten ir be muzikos garsų pilna.

– Idealiam skaitytojui knygas skaityti yra pasiutęs smagumas, kad ir kokio amžiaus jis ir kad ir kokios tai knygos būtų.

– Gera knyga yra ta, kurią jau įpusėjęs pasakai – gera knyga, o baigęs, sakai – oi, kokia gera knyga.

– O ar galima rašyti “personažės”? Kartą knygų apžvalgoj parašiau “personažė”, tai komentatoriams nepatiko subobinta galūnė. Tos kalbos normos ir laisvės taip greit kinta, kad nebespėji visų siūlymų sutikrinti. O mėgstamiausi personažai visose knygose yra tokie, kuriuos įsimyli, dėl kurių žliumbi, kurie prajuokina arba moka ir žino tiek, kiek skaitant pačiam užsinori keistis.

– Jeigu tai talentingai sukurtas personažas, tai skaitydamas šiek tiek su juo susilieji ir tame kitame, ne savo gyvenime, kiek pabūni panėręs. O tokių, kokius skaitydamas susitapatini, yra tiek, kiek gerų knygų. O panašiausią herojų į save, kai šūktelima “oi, čia gi apie mane!”, visi gali rasti medicinos žinynuose, ligų aprašuose ir dar žurnalų horoskopuose, jei tie gražiai žada ir pasakoja, koks esi gražus ir geras.

– Dažnai taip sakau. Paskutinįkart gal po Fred Vargas detektyvų, sakiau, va, jei rašyčiau tokius detektyvus, nieko man nebereikėtų, o pašnekovė atitarė: “reikėtų, reikėtų”, – žinoma, kad reikėtų. Jei knygą skaityti smagu, tai ir puoli paskui to rašytojo knygas, gerai, kai jie, kaip kokia Margaret Atwood, daug tų knygų prirašę. Ir blogai, kai kaip kokia Isabel Allende ima skiestis, – tada galvoji, ką, parašyčiau tokią knygą, o paskui šitaip blankiai tankiai dublikuočiausi? Kad ir kiek tų gerų rašytojų, gyvų ir mirusių, pasaulyje vis atsiranda, norėčiau rašyti savo knygas, storas, tirštas, ir retai.

– Kai juokiuos skaitydama, juokiuos negarsiai, nes mūsų šeimoj skaitytojų daug, jei visi pradėtų kits kito skaitymus nutraukinėt, marmalas bus, tad įsitaisę kas kur su knygom kiknojam sau tyliai, jei kas garsiai užsikvatoja ir nesiliauja, tada jau klausiam ir klausomės ištraukos.

– Šalia lovos visad knygų krūvelė, tik nunešk, ir vėl užauga, rimtai visas nenuneštas išvardinti? Tuojau, baigsiu atsakinėt į visus klausimus, ir patikrinsiu.

– Su žmogumi įdomiausia kalbėtis apie tą žmogų. O apie perskaitytas knygas kalbamasi kai jau gyvenimai išpasakoti arba jų nėra. Pavyzdžiui, senelio brolis sakęs, kad lagery visi pasakodavo skaitytų knygų, matytų spektaklių siužetus, kai kitos pasakotinos istorijos baigdavosi, – štai kalėjime, jei visi būtų perskaitę tas pačias knygas, laikas dar labiau sulėtėtų.

O su laisvais žmonėm apie gyvenimą įdomiau, ne apie knygą, tiesa, nuo bendrų skaitytų knygų galima pradėti pokalbį su visiškai nepažįstamu žmogum ir užmegzti draugystę, bet jei draugai ima tik pasakot, kokias knygas skaitė, tai jau apsaugok, Viešpatie, kokia nuobodybė, ne pokalbis tai bus, o recenzijų popuri.

–Aš jų nenoriu, nes skaityklė – brangus žaisliukas, o aš ją tuoj pamesčiau arba kur lėktuve užmigus prispausčiau ir sutraiškyčiau. Be to, įsivaizduoju, koks siaubas, – prireikia kokiam miške kokios knygos, knygų žibančioje plokštelėje žinai, kad yra keli kubai, o energija baigėsi, nežiba plokštelė, – taigi pasiusčiau. O popierinę knygą perskaitai, ir gali siųst toliau, – duot tiems, kas pasiprašo ar leidžiasi įkalbinamas, arba palikt parke ant suoliuko arba viešbučio lentynoje ir įsivaizduot, kaip visi dėl to džiaugiasi.

– Rašau, jau treti metai, “Eigulio duktė” knygos vardas. Apie Lietuvą nuo 1863 iki 1977 metų, apie Švediją, Suomiją, Vorkutą ir Kazachstaną, apie linus, obelis, bulves, Pasvalį, Linkuvą, Kauną, Zarasus, Panevėžį, Balchašą, pomidorus, vynuoges, sodininkų bendriją ir lietuvių kalbos institutą, ir dar apie milijoną dalykų, reiktų jau ir pabaigti, bet man vis dar nepatinka ir nepatinka, kai nebus taip labai baisu, duosiu paskaityt.

O dabar, kaip žadėjau, knygos, šiuo metu sukrautos ant spintelės prie lovos: Pranės Dundulienės „Akys lietuvių pasaulėjautoje“; Fred Vargas „Un lieu incertain“; Vilijos Salienės ir Antano Smetonos „Lietuvių kalba X klasei“ (vadovėlis); Mohamedo Mrabeto, Paulo Bowleso „M’Hashish“; „Kultūros barai“ (2012 m., 3 numeris); Tove Jansson „Tėtis ir jūra“; Lucie Durbiano „Orage et Desespoir“, Romaino Gary „Moters šviesa“, „Lietuviškos pasakos įvairios“ (surinko Jonas Basanavičius); „Susitikimas su Vincu Grybu, skulptoriumi“ (Juozas Žagrakalys, rankraštis).