M. Chodorkovskis (II): „Svarbu netapti daiktų, sistemos, padėties, nuosavybės vergu”

Michailo Chodorkovskio – politinio Rusijos kalinio Nr. 1, išdrįsusio mesti kritikos pirštinę V. Putinui ir visai Rusijos valdžiai – knygoje „Aš kovosiu už savo laisvę“ surinkti patys aktualiausi jo pasisakymai, susiję su visais svarbesniais Rusijos bei viso pasaulio įvykiais. M. Chodorkovskio kalbos teismuose jau seniai tapo politiniais manifestais, o skandalingos esė – etinėmis pilietinių judėjimų platformomis.

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Jun 12, 2012, 11:45 PM, atnaujinta Feb 19, 2018, 4:36 PM

Už grotų rašyti analitiniai straipsniai, atviri bei nuoširdūs pokalbiai su žymiais rašytojais – B. Akuninu, B. Strugackiu ir L. Ulickaja – atskleidžia visai kitokį M. Chodorkovskį, nei esame įpratę matyti laikraščių vedamuosiuose.

Pokalbyje su Grigorijumi Čchartišviliu (jo literatūrinis pseudonimas – Borisas Akuninas), M. Chodorkovskis paneigia įsisenėjusias klišes, kuriomis žmonės paprastai apibūdina oligarchus: nenumaldomą pinigų bei valdžios troškulį.

* * *

Grigorijus Čchartišvilis. Jūs rašėte: „Ir aš jau supratau, kad nuosavybė, juolab stambi nuosavybė, savaime nesuteikia žmogui laisvės. Kai buvau JUKOS bendraturtis, turėjau eikvoti begalę jėgų šiai nuosavybei ginti. Turėjau varžyti visus savo žingsnius, kurie galėjo jai pakenkti. Ir štai aš perėjau į kitą kokybę. Tapau paprastu žmogumi (ekonominiu požiūriu – apsirūpinusios viduriniosios klasės atstovu), kuriam svarbiausia – ne turėti, o būti. Kovoti ne už turtą, o už save, už teisę būti savimi.“ Žinote, iš Jūsų atsakymų man susidarė įspūdis, kad sėdėdamas kalėjime Jūs jaučiatės kur kas laisvesnis negu Kremliaus ir Baltųjų rūmų „kaliniai“, kurių rankos ir kojos supančiotos, kurie visko bijo ir slepia nuo visuomenės savo pajamas. Esate unikalus žmogus: iš pradžių daugiau už visus uždirbote, tada daugiau už visus praradote ir šito tarsi nesigailite. Ar tikrai?

Michailas Chodorkovskis. Aš nuo vaikystės norėjau tapti įmonės direktoriumi. Ne kosmonautu, ne kariškiu, o direktoriumi. Ir ši svajonė lydėjo mane visus mokyklinius ir studijų metus, su šia svajone išėjau į „didįjį pasaulį“. Praėjo visai nedaug laiko, ir svajonė virto tikrove. Jaunimo mokslinės techninės kūrybos centras, bankas, neilgai trukęs darbas vyriausybėje, tada – privatizacija. Privatizacija man reiškė ne pinigus, o galimybę įkūnyti svajonę. Vaikišką svajonę. „Avisma“, „Apatitas“, ir štai – JUKOS. Milžiniška įmonė, susitikimui su kuria rengiausi visą ankstesnį gyvenimą. Ji pareikalavo viso mano išsilavinimo, visos sukauptos patirties. Dirbau be saiko, po 14 valandų per parą, amžinai prapuolęs komandiruotėse, lankiau darbo kolektyvus milžiniškoje šimtų tūkstančių kvadratinių kilometrų teritorijoje. Pinigai...

Kas yra pinigai? Kai 1993 m. dirbau banke, turėjau jų daugiau, negu 1999 m. dirbdamas JUKOS ir tikrai kur kas daugiau, negu man reikėjo asmeninėms reikmėms. Jūs neįsivaizduojate, koks džiaugsmas, kai projektas iš popieriaus virsta metalu, tūkstančiais tikslingai judančių mašinų, milžiniškais įrenginiais, įsikūnijusia svajone...

O tada ateina nuovargis, ir pajunti visą užgriuvusios atsakomybės svorį – už kažkieno viltis, už šimtus tūkstančių likimų, už neišvengiamas nelaimes, kurioms nepajėgei užkirsti kelio. Ir tada supranti: jau ne tu įkūniji svajonę, o įkūnyta svajonė suima į rankas tavo likimą. Tu kalbi tai, ką privalai, tavo laikas suplanuotas mėnesius ir metus į priekį, tu bendrauji su tais, kurie reikalingi „svajonei įkūnyti“. Tu jos vergas. Apsidairai aplinkui ir matai: svajonė – sau, o gyvenimas eina šalia, ir tai, kas atrodė svarbu, ne tik nebesvarbu, bet ir trukdo kažkokiam nepalyginamai svarbesniam darbui, kurį galėjai, ką ten galėjai – privalėjai nuveikti!

Pirmą kartą mane „supurtė“ po defolto, kai supratau: statau ant smėlio. Svarbiausia – ne geležis, o žmonės, ir netgi ne mūsiškis, tegul net daugiatūkstantinis kolektyvas, o visa šalis. Bet tada daug galvoti nebuvo laiko, reikėjo gelbėtis iš padėties, kautis dėl įmonės išlikimo. Ir, žinote, labai padėjo žmonės, kolegos. Tik įsivaizduokite: valiutos kursas krito, rublis nuvertėjęs, iškilo ir sunkumų dėl realizavimo – naujos benzino kainos, niekas dar nemoka. Ką daryti? Pasikviečiu darbo kolektyvų atstovus (kelis šimtus žmonių) ir prašau balsuoti už atlyginimų mažinimą. Ir žmonės balsuoja, važiuoja savo kolektyvus įtikinėti, kad tai yra teisinga. Aš irgi važiuoju – į „pamainas“, ten, kur turėjo būti užvis sunkiausia. O darbininkai sutinka. Supranta! Gal tai ir buvo lašas, padėjęs įmonei išlikti.

O paskui, 2000 metais, kai viskas nusistovėjo, nejaukios mintys sugrįžo vėl. Taip prasidėjo „Atviroji Rusija“ – organizacija, sukurta padėti tos pagalbos reikalingiems. 2002 m. direktorių taryboje paskelbiau, kad 2008 m. iš įmonės pasitrauksiu. Anksčiau – vargu, bet ilgiau numatyto laiko nebūsiu savo įkūnytos svajonės vergas.

Pinigai, padėtis – tai svarbu, kai tavo veikla sutampa su vidiniu įsitikinimu, kad elgiesi teisingai. O kai nebesutampa, atsiranda nelaisvės pojūtis. Bet išsiveržti į laisvę trukdo įprotis. Taip ir tampi daiktų, sistemos, padėties, nuosavybės vergu.

Esu įsitikinęs: vienintelis teisingas poelgis – viską mesti ir eiti toliau. Mudu su žmona, pajutę, kad „skęstame daiktuose“, pasiimdavome, kas reikalingiausia, ir persikraustydavome. Neturėjome savo buto, nuolatinių namų, bet jautėmės laimingi, nes buvome nepriklausomi. Viliuosi, vaikus pavyko išauklėti taip pat.

Aš tikiu: tai, kas svarbiausia ir reikalingiausia, žmogus turi savo širdyje. Kalėjimo metai – taip pat nuolatiniai kraustymaisi, daugybė apribojimų. Pats gali nedaug pasiimti. Gaila palikti sukauptas knygas, prarasti užrašus. Bet ir knygos, ir užrašai – su manimi, galvoje. Visa kita – niekai. Šiuo požiūriu kalėjimas žmogų išlaisvina.

G. Č. Viename savo straipsnyje rašėte: „Dėkoju Dievui, kad, skirtingai negu mano persekiotojai, supratau: uždirbti didelius pinigus – toli gražu ne vienintelė (ir galbūt ne svarbiausia) žmogaus triūso prasmė.“ Ar tai reiškia, kad kalėjime Jūs atsigręžėte į religiją?

M. CH. Tiesą sakant, ir iki kalėjimo buvau ne visai ateistas. Dievas, likimas, lemtis – beveik visi tikime kažkuo aukštesniu už mus. Ir keista būtų netikėti, gyvenant didžiuliame, nepažintame pasaulyje, kai patys savęs gerai nepažįstame, manyti, jog viskas aplinkui – atsitiktinai sutapusių aplinkybių produktas.

Galima tikėti, kad Dievo nėra, galima tikėti, kad jis yra. Juk žinome: tikėjimui nereikia įrodymų. Bet jeigu Dievo nėra, o visas mūsų gyvenimas – tik akimirka kelyje iš dulkės į dulkę, tai kam visa tai? Kam reikalingos mūsų svajonės, polėkiai, kančios? Kam žinoti? Kam mylėti? Kam galų gale gyventi? Negaliu patikėti, kad visa tai – tik šiaip sau. Negaliu ir nenoriu. Man nėra nesvarbu, kas bus po manęs, nes aš taip pat būsiu. Todėl, kad kažkas buvo prieš mane ir bus po manęs. Ir tai nėra beprasmiška.

Viskas ne šiaip. Mes gyvename ne tam, kad tik terštume vandenį ir orą. Mes esame kažkokiam didesniam tikslui. Kokiam – nežinau ir niekada nesužinosiu. Kiekvienas atskirai – laimei. O visi kartu? Aš tikiu, kad žmonija turi Didįjį Tikslą, kurį perprasti man neduota. Šį tikslą žmonės pavadino Dievu. Kai jam tarnaujame, būname laimingi, kai nukrypstame į šalį, mus pasitinka Tuštuma. Tuštuma, kurios negali užpildyti jokie materialūs dalykai. Nuo jos gyvenimas darosi tuščias, o mirtis baisi.

G. Č. Straipsnyje „Nuosavybė ir laisvė“ Jūs rašote: „Rusijos liaudis pripratusi į valstybę žiūrėti kaip į aukštesnę jėgą, kuri suteikia vilties ir tikėjimo. Šios jėgos negalima paprasčiausiai imti ir įdarbinti, pirmiausia reikia liautis žiūrėti į ją kaip į aukštesnę jėgą. O Rusijos istorija mus moko, kad ypatingos, protu nepaaiškinamos pagarbos valstybei netektis neišvengiamai ir visada veda šalį į chaosą, maištą, revoliuciją.“

Mano požiūriu, visai ne taip. Mūsų liaudis nežiūri į valstybę su viltimi ir tikėjimu. Priešingai – įtariai ir nepatikliai. Normalus atsakas į valstybės prievartą – gudravimas, suktybė, mėginimas apeiti įstatymą. Todėl, kad valstybė nesuvokiama kaip sava. Štai kur didžiausia Rusijos valstybingumo bėda. Iš genetinės atminties ir savo patirties žmonės žino, kad valstybė – priešas, kuris vis taikosi prigalvoti nepatogių įstatymų, apgauti, apiplėšti, suluošinti armijoje sūnus. Taip buvo ir carams, ir gensekams valdant. Taip ir liko.

Demokratinėse šalyse valstybė suvokiama kaip šiek tiek įkyri, bet geranoriška jėga, teikianti apsaugą ir paramą. Panašiai ten žiūrima ir į policininkus. Jų šūkis „Tarnauti ir saugoti“ skamba šuniškai, visgi tai geras šūkis. Mūsų valstybės ir ypač milicijos (kurią masinė sąmonė ir suvokia kaip valstybę) šūkis: „Spausti ir plėšti!“ Kokia čia, po velnių, „aukštesnė jėga“, apie ką Jūs kalbate?

M. CH. Labai įdomi problema! Jau esu rašęs, kad rusų valstybė nuo totorių mongolų antplūdžio, tiksliau – nuo dar ankstesnių laikų, nuo „žygio į Rytus“ pradžios, su gyventojais elgiasi kaip okupantas su nugalėta tauta. Nejausdama atsakomybės, neturėdama visuomeninės sutarties, rinkdama ne mokesčius, o duoklę, už kurią nemato reikalo atsiskaityti. Žodžiu, ne tarnauja, o viešpatauja. Šis reiškinys susiformavo dėl daugybės istorinių priežasčių.

Vietovės, kur šitų priežasčių būta mažiau, „viduje“ buvo demokratiškesnės. Turiu omenyje Šiaurės Vakarų Rusią (Lietuvos–Rusijos kunigaikštystę). Kiti regionai, deja. Ir tik dabar, plintant globalios integracijos procesams, padėtis pamažu pradeda keistis. Žinoma, valdžios nesuvokdami kaip „savos“, žmonės visaip stengėsi išvengti priespaudos ir rinkliavų. O valdžia nuosekliai ribojo žmonių savivaldos galimybes. Ir štai rezultatas – liaudis išoriškai susitaikė ir, demonstruodama nuolankumą, įprato laikyti kišenėje špygą. Ir šią padėtį mudu suprantame vienodai.

Tačiau gyvendama itin atšiauraus klimato sąlygomis, spaudžiama išorės jėgų (agresorių), neturėdama savivaldos formų, rusų tauta priprato kreiptis pagalbos į tą pačią valdžią, kurios nelaiko „sava“! Tarp grobiko ir įkaito susiformavo savotiškas „Stokholmo sindromas“.

Be abejo, šiuolaikiniame pasaulyje būtina ir įmanoma nuo „okupacinio“ tipo santykių pereiti prie normalių, pagrįstų visuomenine sutartimi. Tačiau „kolektyvinė pasąmonė“ labai inertiška. Jeigu sugriausime požiūrį į valstybę kaip į „aukštesnę jėgą“, nespėję sukurti ir žmonių sąmonėje įtvirtinti tikėjimo demokratinėmis institucijomis, sulauksime rusų maišto, „beprasmio ir negailestingo“. Gal ne kraštutinių formų, o gal ir kraštutinių.

Todėl esu įsitikinęs: užduotis, šiandien iškilusi valdžiai ir demokratinei bendrijai, itin sudėtinga – suformuoti demokratines institucijas ir išugdyti tikėjimą jomis, prieš tai nesugriovus tikėjimo valstybe kaip „aukštesne jėga“. Antraip gali kilti gausybė bėdų, kurios vis temps atgal. Galima pamėgint pulti stačia galva, bet tokiu atveju gresia didelė rizika sugriauti šalį. Tačiau paradokso išties esama: kiekvienas valdininkas atskirai pasitikėjimo nekelia, o visa valstybė – sakralus simbolis.

Michail Chodorkovskij. Aš kovosiu už savo laisvę. Iš rusų k. vertė Dalia Saukaitytė. K.: Kitos knygos, 2012.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.