„Man vėtra sesuo“ – tai 26-oji knygų serijos „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knyga, vietą praėjusio amžiaus garbiausiųjų lentynoje suteikianti išskirtiniam, su niekuo nesupainiojamam Kaziui Borutai (1905–1965).
Naujojoje knygoje skaitytojai ras ne tik žymiuosius ir iki šiol populiarius XX a. viduryje rašytus romanus „Baltaragio malūnas“ ir „Mediniai stebuklai“, bet ir pluoštą rinktinių Kazio Borutos eilėraščių, atspindinčių kūrėjo meninių ieškojimų kelią per septynias jo lyrikos knygas, taip pat būdingesnius poezijos motyvus. Turbūt daug kam šis faktas, kad K. Boruta buvo ir poetas (beje, pirmiausiai ir išgarsėjęs savo eilėraščiais, o tik vėliau prozos kūriniais), jau primirštas ir netikėtas, todėl norėta vėl parodyti maištingą šio poeto talento prigimtį, ryškų vyriškąjį kūrybos pradą.
Knygos sudarytoja Dalia Striogaitė taikliai pastebi, kad autorius „prigimties buvo apdovanotas ypatinga dvasine energija, gaivališku temperamentu, turėjo daug sprogstamosios galios“. Iš to gaivalo kūryboje ir knygos pavadinimas – „Man vėtra sesuo“. Kuo dar ypatingas šis leidimas ir kodėl parinkti būtent šie rašytojo kūriniai? Visų pirma, Kazys Boruta pirmiausiai siejamas su 1945 m. pirmą kartą pasirodžiusiu romanu „Baltaragio malūnas“, o naujojoje knygoje spausdinama pirmoji romano redakcija. Tai meniškiausia Borutos kūrybinio palikimo knyga ir vienas originaliausių XX a. lietuvių klasikos veikalų, poetinės prozos kūrinys. Taip pat ir ankstesnis rašytojo romanas „Mediniai stebuklai“ (pirmą kartą išleistas 1938 m.) ir šiandien tebežavi lietuviškos dievadirbystės ir apskritai archajiškųjų kultūros gelmių įprasminimu, poetiškai mitologizuotu kūrėjo paveikslu, menininko ir visuomenės santykių kolizijomis.
Pasak knygos sudarytojos, „Kazio Borutos mūsų literatūroje nesupainiosi su niekuo kitu – labai individualus, ryškiai išsiskiriančio talento. Gyvenime ir kūryboje tiesiog kitoks. Jis iš tų, kurių pats buvimas kultūroje įspūdingas ir svarus.“
Kazys Boruta. Vilko laimė
Ir vėl vėlų vakarą vėtra
vieškeliais švilpia laisva.
Nerimsta palėpės prislėgta
nelaimingoji mano galva.
Langas ir durys jau atlapos,
švilpauja vėjai kampuos.
Kelk iš užustalės, valkata,
viesulas siaučia laukuos.
Namas. Pastogė. Ir kaminas.
Žodžiai ne tavo dainos.
Vilkas vėtroje pratinas
graudingos staugimo gaidos.
O jeigu neliko jau girių
ir negirdėti vilkų,
tai kryžkelės staugia pastirę
tarp rudeninių laukų.
Ir mano laimė kaip vilko,
todėl man vėtra sesuo.
Žydėkite, melsvos vosilkos,
žydėkit, nors vėlus ruduo.
