Ar kada pagalvojote, kieno dėka Lietuvos tapybos istorijoje atsirado moteriški batai su platforma, plastikiniai pirkinių maišeliai ir miesčioniškumo ironizavimas? Solidžiame žymaus dailininko Kosto Dereškevičiaus tapybos albume pateikiama apie 300 kūrinių reprodukcijų (iš kurių dalis – dar niekada nerodytos), interviu su menininku ir jo bendražygių bei amžininkų atsiminimai atskleis dar daug įvairių jo kūrybos rakursų.
Kostas Dereškevičius (g. 1937) 8-ajame deš. išryškėjo kartu su kolegomis Arvydu Šalteniu, Algimantu Jonu Kuru ir Algimantu Švėgžda. Susibūrę į neformalią „ketveriukės“ grupę, šie vyrai metė iššūkį tapyboje iki tol vyravusioms pakilioms, didingoms temoms. Kostą Dereškevičių traukte traukė banali sovietmečio žmogaus kasdienybė, buitis, jo dairymasis į vakarietiškos kultūros ženklus ir madą.
Ironija ir netgi kičas dailininko kūryboje pinasi su nuoširdžiu susižavėjimu. Be figūrinių darbų, Kostas Dereškevičius tapė peizažus, o ilgainiui vis labiau krypo link abstrakčiosios dailės. Dailininko kūriniai šiandien – neatsiejama Lietuvos tapybos aukso fondo dalis, žavinti ne vieną po jo atėjusią tapytojų ir žiūrovų kartą.
„Pagrindinis mano mokytojas buvo Gudaitis, trejus metus pas jį išbuvau. Ne taip, kaip dabar — metus pabūna ir bėga pas kitą. Tais laikais, kai įstojau į institutą, net apie impresionizmą bibliotekoje dar nieko negalėjome pasiskaityti.
Nes pūvančio kapitalizmo menas buvo nepriimtinas. Pasitaikydavo visokių kuriozų, pamenu, per paskaitą Gečas vis kartoja: „Pažiūrėk pas Mane, pažiūrėk pas Mane.“ Galvoju: na kaip aš pas tave pažiūrėsiu? Bent į namus pasikviesk.
O tas, pasirodo, omeny turėjo Manet… Tai, žinai, su tokiu bagažu… Blogiausia, jei mokytojas sako: pažiūrėk į MANE, turėdamas omenyje SAVE, o ne impresionizmo pradininką.“
Iš Ramintos Jurėnaitės ir Kosto Dereškevičiaus pokalbio
