Tiek daug norisi pasakyti apie gyvenimą ir mirtį, apie bėgantį laiką ir norisi pasakyti ne „apie“, o „tai“, – atskleidė 65 metų poetas ir prozininkas, portalo lrytas.lt skaitytojams sutikęs atverti vartus į savo kūrybos virtuvę.
– Markai, gal galite prisiminti savo kelio į literatūrą pradžią?
– Skaitydavau romanus nuo šešerių-septynerių metų – tiek rusiškai, tiek lietuviškai. Kažkur savo bibliotekoje turiu didžiulį rusišką romaną apie karą, kurį man dėdė padovanojo, kai buvau šešerių.
Kai buvau kokių dvylikos, veikiamas bulvarinių prieškario romanų ir nuotykių literatūros serijų, tikriausiai Jules'io Verne'o, prirašiau sąsiuvinį apie tai, kaip vienas jaunas aristokratas (būtinai turėjo būti toks „jaunas aristokratas“) keliauja garlaiviu gelbėti savo pusseserės į Pietų Afriką. Nuo ko ir kaip gelbėti, neatsimenu, bet prisimenu tokią kūrybinę užduotį: brėždamas laivo kelią pagal žemėlapį turėjau aprašyti Šiaurės jūrą, kurios niekada nemačiau, bet apie kurią skaičiau, kad ji audrota.
Nusprendžiau vaizduoti visiškai kitaip – mano knygoje jūra bus neaprėpiamo dangaus ramus veidrodis. Triviali metafora mane tuomet nepaprastai nudžiugino – juk ėmiau ir parašiau priešingai nei buvau skaitęs. Tą tarpą skaičiau tėvams, atsispindėdamas trivarsčiame tėvų miegamojo veidrodyje, vadinamame „trium‘o“. Faktiškai šis trigubas atspindys ir galėtų būti mano kūrybinio kelio pradžia, jei rašyčiau atsiminimų knygą.
Rašyti pradėjau, manau, dėl to, kad negalėjau suvaldyti vaizduotės, nujaučiau galimą žodžio galią, tryškau gyvybinėmis jėgomis. Būti rašytoju reiškė būti visiškai laisvu žmogumi, kuriam niekas klasėje neskuta „grūšių“, pešdamas pakaušį, netgi daugiau — išplaukti Nemunu aplink pasaulį kokiais 1957-aisiais.
Tuomet pradėjo grįžti į Lietuvą Argentinos ir Brazilijos lietuviai, besimokantys drauge su manimi, kurių pasakojimai ir vardai – Žoakinjo, Valdo, Antoniu – dirgino mano vaizduotę. Tai taip pat reiškė patikti kokiai nors B.Bružaitei, sėdinčiai gretimame suole, kuri per klasės išvyką visuomet kur nors pamiškėje prie laužo šaukdavo „Mergaitės, gaudykim Zingerį!“.
– Ar jaukiai jaučiatės, kai jus vadina rašytoju?
– Kai nerašau, man nejauku, kai į mane kreipiamasi „rašytojau!”. Tai ne postas. Pasaulis kitoks, akys kitos, šviesesnės, širdis kita, kai rašai. Ne visai tas pat „būti rašytoju“ ir „būti vadinamam“ rašytoju. Kartais šie dalykai yra stačiai priešingi. Dėl to man Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimai primena nešviežią tortą.
Šiais laikais „būti vadinamam“ rašytoju, kaip ir aktoriumi, kaip ir politiku, pirmiausia reikštų pasigauti amžininko dėmesį. Pasigavus, jį išlaikyti. Vienas mano kolega, matyt, siekdamas dėmesio, prieš kelis mėnesius rašė pjesę apie Garliavos įvykius. Nežinau, ar jis ją teberašo, ar ji pastatyta, kai Garliavos mergaitės mitas pamažu išsivadėja. Beje, romanistui nereiktų braukti iš savo dvasinio meniu laikraštienos, bet misti vien ja, tai tas pat, kas dogą šerti konservais katėms. Pirmiausia temos turėtų subręsti viduje, o proga ar dingstis pasireikšti turėtų sutapti su tuo, kas iš vidaus ir kas ieško šviesos.
Valstybė, nepaisant visokių komisijų (esu gavęs eilę stipendijų), rinka, nepaisant visokių sėkmių, čia nėra pajėgi rimtai paremti nei ambicingo romano kūrybos, nei profesionalaus romanisto kūrybinės laboratorijos, kurioje kibirkščiuoja, šnypščia sunkokai valdomi procesai, kuri nėra apdrausta nuo gaisrų, kurios rezultatas kaip ir viduramžių alchemijos – rasti tai, ko nebūta. (Aš čia turiu galvoje daugiamečius epinius sumanymus.).
Gana liūdna matyti, kaip Vakaruose tavo kartos rašytojai, ir vyresni, ir jaunesni, leidžia vieną knygą po kitos, vieną už kitą puikesnes, pagrįstais šaltinių tyrimais, pritraukiančias globalia tematika, amerikiečiai rašo apie Vokietiją nacių laikais, anglai apie Rusiją Stalino metais, o Lietuvoje rašytojas, toks kaip aš, kuriam ausyje dygsta žilas plaukas, vegetuoja. Lietuvoje bet koks rašytojas gali save be skrupulų laikyti rašytoju ir ši jo saviapgaulė yra tiesiogiai proporcingai tam, kiek jis menkai pažįsta realųjį pasaulį.
Lietuvių ir didžiųjų Vakarų kalbų rašytojų išeities pozicijos šiame aršios konkurencijos pasaulyje yra labai nelygios. Mažųjų ir santykinai izoliuotų kalbų ir pasauliui nepažįstamų šalių (kurioms profesionalių vertėjų nerengia veik jokie universitetai Vakaruose) rašytojams turėtų būti įtvirtinta kokia nors „affirmative action“ (pozitivių veiksmų politika, atsižvelgianti į rasę, lytį, tautybę, tikėjimą ir kitus dalykus – Red.) kaip kadaise afroamerikiečiams, stojantiems į JAV universitetus.
– Kokius savo kūrinius laikote labiausiai pavykusiais, tikrais?
– Tebejaučiu kaip tikrą daiktą keletą eilėraščių, vieną savo pirmųjų prozos knygų „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“ – ne dėl fabulos, o greičiau dėl kai kurių spontaniškų pasažų. Tokie man yra ir kai kurie knygos „Iliuzionas“ apsakymai. Prie kitų knygų nesugrįžtu net ir mintimis (nebent per susitikimą su skaitytojais), nors norėdamas puikiai atsimenu, kaip džiaugiausi išreikšdamas vieną ar kitą jausmą, suradęs sprendimą komponuodamas, pagavęs ant „plunksnos galo“ metaforą. Bet aš tiek užimtas to, kad bandau derinti kūrybinį gyvenimą su tarnyba ir šeima, kad nelieka laiko naršyti praeityje. Neseniai man paskambino viena jauna žurnalistė, paprašė susitikti ir paaiškėjo, kad „Mažasis Paryžius“, parašytas prieš kokius septyniolika metų, o ir tai, kad pagal šią knygą buvo pastatytas spektaklis, ją, jau šiais laikais, paskatino ieškoti užsienyje savo kilmės šaknų. Tokiais atvejais, kai tai, ką rašei taip seniai, gyvybingai jaudina jauną žmogų ir ypač žavią merginą, paskatina rimčiau vertinti save patį.
Gurkšnojome vyną, užkandžiavome atvirame ore, švietė švelni rudenėjanti saulė. Įsivaizduokit apie ką mes kalbėjomės šaligatvio kavinėje: apie tai kokiu būdu pasikorė viena, senovėje artimai su mano šeima susijusi dama – pasirišusi ant sietyno ar spintoje. Kas gi, kokios viltys ar neviltys vedė jauną patrauklią šių laikų moterį tais rūsčiais neišbrendamais nežmoniškos praeities keliais? Tai būtų verta kitos knygos ar bent jau apsakymo.
– Ar turite kokių nors rašymo įpročių?
– Rašymas nėra tas pat kas nešiojamojo kompiuterio klavišų klebenimas. Tai visuma mąstymo, išgyvenimo, tyrinėjimo, kontempliavimo ir artikuliavimo kalbos mediumu. Kai leidžia aplinkybės, šitaip rašau kasdien. Rašant stambų pasakojimą būtina rašyti, net ir fizine prasme, kasdien, kad pasakojimas rutuliotųsi natūraliai.
Sumanius stambų dalyką ir turint apibrėžtą laiko atkarpą tenka įsivesti ypatingą režimą. Sunkiausia, atsiriboti nuo aplinkos, pasiųsti velniop internetą ir neimti galvon nežinia ko prirašytų sąskaitų, kurių randi pašto dėžutėje kartu su rūdyjančiais klevlapiais. Būtina pabusti paryčiais, matant kuriamą epizodą, personažą, fabulos išsirutuliojimą. Būtina atsikelti vidunaktį (net ir žiemą šaltame kambaryje) ir užrašyti, jeigu kas nušvinta.
Rašydamas muzikos stengiuosi neklausyti, nes nuteiktas muzikos, galiu nejučia neišgirsti tikrojo sakinio skambesio, pražiūrėti gyvenimo tiesą, pasidavęs nuotaikai, kurią kuria muzika. Muzikos galiu klausytis redaguodamas tekstą, tikslindamas objektyviuosius faktus. Bet, jei tenka kokią nors vietą perrašyti, pagilinti ar perkurti, vėl turiu muziką išjungti.
Apskritai – šiais laikais nežmoniškai sunku susikaupti. Būna taip, kad man laikraščiai ir filmai ir straipsniai apie literatūrą įdomesni, ypač pradžioje, už tekstą, kurį rašau. Susikaupti trukdo ir tai, kad skaitau mažiausia trimis kalbomis. Kitų autorių kūrinių taip pat negaliu tuo metu skaityti, nes mano tekstas manyje dūzgia ir aš negaliu atsiduoti kitokiems poveikiams; bet jis dūzgia nepaskrisdamas ir aš nedarau nei viena, nei kita. Ir šitaip praeina mėnuo ar du iš man brangių laisvų nuo tarnybos (ir nuo lėšų) mėnesių, kurių metu privalau parašyti rankraštį.
Jeigu rašau, tai trumpais įrašais. Daugiau laiko praleidžiu bandydamas įsivaizduoti, kas iš to išeis ir vis atrodo, kad nei velnio neišeis. Bet rašau, nes to įsakmiai reikalauja mano ego ir mirties baimė. Ir negirdžiu, nors užmušk, vedančios, rutuliojančios visą pasakojimą intonacijos.
Ir vistiek žinau – knyga bus. Tokia, kokios troškau.
– Jūsų manymu, kokį skaitytoją galima būtų pavadinti idealiu?
– Būtų gražu, jei mano kūrinius nuolat skaitytų violončelininkės. Arba balerinos. Juokauju. Įsivaizduoju kaip gerą skaitytoją pirmiausia tą, kuris pakankamai išprusęs, kad jaustų kalbą ir jos atspalvius. Tą, kuris išgyvena veikėjų troškimus, charakterį, siekius panašiai kaip ir autorius. Tačiau ir tą, kuris atranda, ko nesitikėjai. Arba tai, ką manei suvokiąs tik tu vienas, kaip autorius ir še tau, jis taip pat mato ir jaučia.
Jeigu jis tau mini kaip žaviausią, nuostabiausią sceną, kurią, tavo manymu, vykusiai išrašei – tai idealus skaitytojas. Tuomet džiaugsmas, kurį patyrei dėl tiksliai prie darbo stalo atrasto įvaizdžio arba metaforos, padvigubėja, nuojauta tampa įsitikinimu. Profesionalūs skaitytojai – akademikai, kritikai, deja, tai dažnokai skaitytojai su arklio akiniais.
Gali būti ir išskirtinių atvejų. Būna ir vienos frazės idealus skaitytojas. Štai senutė kaunietė man atnešė ir padovanojo sidabrinių šaukštų rinkinį. Sako: „Šaukštus radau rūsyje, man labai, tamsta, patinka, kaip savo romane parašei frazę „Laisvo oro direktorius“.
– O kas yra gera knyga?
– Deja, aš jau seniai nebesu toks skaitytojas, koks buvau jaunystėje. Bet iš patirties pasakysiu štai ką. Vladimiro Nabokovo, pavyzdžiui, knygos yra nuostabios. Yra daugybė grožinių knygų, kurios yra geros. Tarkime, tave gali jaudinti ar žavėti vienas ar kitas pasažas. Bet, jeigu tai romanas, tai tikrai geras, kaip visuma, yra tas, su kurio personažais norisi dar pagyventi jį užvertus. Liūdint, kad tenka skirtis, kad niekados nesužinosi kaip jų gyvenimai klostėsi toliau.
Bet ką jūs vis apie knygas. Paveikslas gali veikti kaip knyga. Pablo Picasso praėjusio amžiaus trisdešimt aštuntaisiais nutapė negyvą fazaną, užvertusį letenėles – jis jautė kokie laikai užgriūva, o keturiasdešimt antraisiais, kai buvo nacių išmestas iš visų okupuoto Paryžiaus galerijų, nutapė natiurmortą su gitara ir skilusiu veidrodžiu, metančiu mėlyną šešėlį, ir karininko kardu raudona rankena. Markas Šagalas 1970-aisiais nutapė “Miegančiąją“ su milžiniška mėnesienos nušviesta puokšte raudonai mėlynų žiedų virš melsvų naktinio miestelio stogų. Tuos darbus mačiau praėjusį pavasarį Vienoje. Kiekvienas jų – gera knyga.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Tai marga kompanija. Tai liūdnojo vaizdo riteris Don Kichotas. Tai Žano Valžano ir inspektoriaus Žavero kova, jų charakteriai, išryškėjantys per kontrastą, Victoro Hugo „Vargdieniuose“. To kunigo didingas poelgis atdiduodant Valžanui pastarojo pavogtas sidabro žvakides policijos akivaizdoje – gestas, pakeitęs Valžano asmenį. Alexandre'o Dumas „Trys muškietininkai“ yra nemarūs. Ostapas Benderis – žavus.
Levo Tolstojaus Levinas iš „Anos Kareninos“, ne ten kur jis filosofuoja, o ten kur jį ištinka meilė ar nelaimė. Man labai suprantamas ir Kareninas. Man labai artimas tėtės Hemo (Ernesto Hemingway) „Šventės, kuri visados su tavimi“(„Portable Feast“) pagrindinis veikėjas. Kažkada man buvo artimas Boriso Pasternako Daktaras Živago.
Su jais visais susipažinau labai seniai, nuo to laiko perskaičiau daug puikių knygų, bet minimi personažai išliko kaip nesenstantys jaunystės draugai. Tokios empatijos, kokią jaučiau jiems, niekados daugiau niekam literatūroje nejaučiau.
Man taip pat artimas V.Nabokovo „Speak memory“ Pasakotojas.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus?
– Knuto Hamsuno Leitenantas Glenas iš „Pano“ man primena mane jaunystėje arba tokį, kokiu įsivaizdavau esąs. Nebesu toje skaitytojo raidos stadijoje, kai personažus lyginu išskirtinai su savimi ir juos vertinu dėl to, kad jie į mane panašūs ar nepanašūs. Tai narcisizmas, kuris trukdo kūrybiniam skaitymui.
Kažkada, labai seniai buvau toks, kad herojus lygindavau su savimi, bet esu pamiršęs, ką tuomet jaučiau. Dabar man svarbu ne tiek „kas“, o „kaip“ yra parašyta. Tai rašytojiškas skaitymas.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašęs aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Gal apie „Šventę, kuri visados su tavimi“. Arba, tarkime, Francio Scotto Fitzgeraldo „Didysis Getsbis“. Arba V.Nabokovo „Dovana“ (rusiškai – „Dar“). Bet nesutikčiau su tokiu klausimo formulavimu.
M.Zingeris negali rašyti kaip Hemingway, kurio tariamai negrabus stilius yra jo poetikos esmė. M.Zingeris – kitoje kalboje, kuri yra kitoje raidos stadijoje ir pastarasis autorius turi kitų bėdų bei kompleksiukų ir kitų užduočių. Tačiau M.Zingeris dėkoja tėvukui Hemui už jo efektus - tai, kaip jis jautė tai, kas tikra, ir, svarbiausia, už grožį ir drąsą.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Berods, kažkas iš Philipo Rotho. Gal „Operacija Šeilokas“.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Jameso Joyce'o „Ullyses“, Josepho Conrado rinktinė, Henry'o Jameso „Rinktinė“, Thomo Bernhardo „Nevykėlis“ (mes visi Lietuvoje tam tikra prasme nevykėliai, net ir nacionalinių literatūros premijų laureatai. O čia – apie genijų.).
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
– Prie aukščiau paminėtų pridurčiau tris labai skirtingas knygas – Edgaro Allano Poe apsakymus, kuriuos skaičiau būdamas paauglys, virpėdamas iš susižavėjimo, siaubo, nuo aukštų didžios literatūros iškrovų, filosofo Martyno Buberio „Aš ir Tu“ ir jo surinktas Rytų Europoje chasidų sakmes, kurias skaičiau būdamas dvidešimties ir kažkelių, Aleksandro Grosmano romaną „Žiznj i sudba“ („Gyvenimas ir likimas“), kurio originalą perskaičiau pernai ir buvau sukrėstas jo epinio užmojo ir gyvenimiškos tiesos.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Taip, su žmogumi, kuris nėra skaitęs Anos Achmatovos, Osipo Mandelštamo eilėraščių arba Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“, „Anos Kareninos“, galėčiau kalbėtis tik apie tai, už ką balsuoti, taip pat apie Vilniaus restoranų valgiaraščius, Paryžiaus barus arba Londono parduotuves. Tai temos, man sukeliančios depresiją.
Man šauna į galvą, kad nežinočiau, apie ką rimčiau pakalbėti su šviesaus atminimo Justinu Marcinkevičiumi, kuris kažkur pasisakė, kad iki dvylikos metų skaitė tik kantičkas. Tokiu atveju jis nebuvo pasirengęs skaityti knygų – iki kokių penkiolikos, matyt, neskaitė nei J.Verne'o, nei Henry'o Riderio Haggardo „Karaliaus Saliamono kasyklų“, nei „Kapitono Blado odisėjos“, nei A.Dumas (tėvo), nei netgi to mūsų vargšo Justino Pilyponio. Reikštų, jis net ir keliais metais vėliau neskaitė nei vienos iš mano anksčiau suminėtų knygų, nes tiems romanams reikia tam tikro pasirengimo.
– Kokia jūsų nuomonė apie elektronines knygas?
– Teks, tikriausia, prie jų priprasti. Jau dabar pratinamės, skaitydami elektroninę žiniasklaidą ir spaudą. Neseniai perskaičiau nuostabų niekados neskelbtą F.Scotto Fitzgeraldo apsakymą elektroniniame „The New Yorker“.
Manau, kad problema yra ne tiek elektroninė ar popierinė spauda, o trukmė – šiuolaikinio skaitytojo sugebėjimas išlikti susikaupus. Lietuvoje problema – ir paprasčiausiai, kaip atrodo, nykstantis raštingumas.
Pagrindiniai biografijos faktai
* M. Zingeris – poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, gimęs 1947 01 02 Prienuose. 1971 m. Vilniaus universitete baigė žurnalistiką. 1971-1977 m. dėstė filosofiją Kauno aukštosiose mokyklose. Kadangi atsisakė stoti į komunistų partiją, buvo atleistas iš darbo ir pašalintas iš filosofijos aspirantūros.
* Dirbo Lietuvos valstybiniame istorijos muziejuje, Žemės ūkio akademijoje, Kauno žydų draugijoje, laikraščiuose „Laikinoji sostinė“ ir „Šiaurės Atėnai“. Nuo 2005 m. – Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus direktorius.
* Bibliografija: „Namas iš kedro“ (eilėraščiai), „Vaga“, 1984 m.; „Vakaras vaikystėje“ (eilėraščiai), „Vaga“, 1989 m.; „Šitiek saulėlydžių“ (esė ir eilėraščiai), „Vaga“, 1993 m.; „Aplink fontaną, arba Mažasis Paryžius“ (romanas), „Tyto alba“, 1998 m.; „Iliuzionas“ (apsakymai), „Andrena“, 2000 m.; „Grojimas dviese“ (romanas), „Baltos lankos“, 2002 m.; „Sezonas su šokėja“ (romanas), „Baltos lankos“, 2005 m.
* Apdovanojimai: Petrausko medvilnės ir trikotažo susivienijimo apdovanojimas už eilėraščių knygą „Namas iš kedro“ (1984 m.); Kauno audimo fabriko premija už geriausią 1988 m. jaunųjų poezijos knygą „Vakaras vaikystėje“ (1989 m.); Vieno lito premijos laureatas už įspūdingą tikrovės mirgesį knygoje „Iliuzonas“ (1989 m.); Pakvietimo į NATO proga atminimo ženklas (1989 m.).
