Lietuvių skaitytojai jau susipažino su šios autorės kūryba 2010-aisiais – kai buvo išleistas kontroversiškas, daug triukšmo užsienyje sukėlęs romanas „Stambulo pavainikė“ (vertė Eglė Bielskytė). Dėl šio drąsaus ir ambicingo kūrinio Turkijos valdžia Elif Shafak apkaltino turkiškumo įžeidimu ir patraukė baudžiamojon atsakomybėn, tačiau autorė buvo išteisinta.
„Keturiasdešimt meilės taisyklių“ – tai šiuolaikinė meilės istorija, pasakojanti apie besimezgantį romaną tarp nuobodžiaujančios amerikietės namų šeimininkės–literatūros agentės Elos ir žavaus, paslaptingo Olandijoje gyvenančio rašytojo Azizo. Jų santykiai plėtojasi persipindami su Elos skaitomo rankraščio apie sufijų poeto Rumio ir Šamso iš Tabrizo draugystę mintimis.
Šis romanas – apie meilės galią keisti likimus, jame atsiskleidžia senovinė sufijų filosofija ir jos palikimas – keturiasdešimt meilės taisyklių.
Romaną lietuvių kalba išleidusi „Tyto alba“ maloniai siūlo interviu su rašytoja E. Shafak lrytas.lt skaitytojams.
- Kaip manote, kodėl jūsų romanas „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ toks populiarus? Ar tikėjotės tokios sėkmės?
- Tikrai nesitikėjau tokio populiarumo. Turėjau gerą nuojautą, bet ne daugiau. „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ tapo perkamiausia knyga visoje Turkijoje, bet man svarbiau ne parduotų knygų skaičius, o tai, kad knyga buvo šiltai sutikta ir taip plačiai paplito. Iš skaitytojų nuolat gaunu jaudinančių atsiliepimų. Už tai esu jiems labai dėkinga.
- Kuo „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ skiriasi nuo kitų jūsų knygų?
- Tai devintoji mano knyga. Dabar, žvelgdama į savo knygas, suvokiu, kad visos jos skirtingos. Rašiau jas skirtingais savo gyvenimo – tiek asmeninio, tiek profesinio – periodais, todėl jos skiriasi ir stiliumi, ir turiniu. Kaskart rašydama knygą aš pati būdavau vis kitokia. Man nėra svarbu pasiekti kokį nors tikslą, kur kas labiau mane domina pati kelionė, tapsmo procesas.
Šiame romane viskas sukasi apie paprastą, bet kartu mums labai svarbią dalyką – meilę. Rašydama „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ idėjų sėmiausi iš sufijų mokymo, čia susipina Vakarų literatūros technika ir Rytų tradicijos, istorijų pasakojimo menas.
- Papasakokite apie šio romano rašymo procesą. Medžiagą knygai rinkote jau rašydama ar buvo atskiras pasiruošimo periodas?
- Knygą rašiau maždaug 16,5 metų. Turiu galvoje, kad sufizmu susidomėjau daugiau kaip prieš 15 metų, dar būdama studentė. Parašiau disertaciją apie sufizmą, mano pirmasis romanas „Pinhan“ („Sufijas“) taip pat artimai susijęs su sufijų kultūra. Nuo tada ir skaitau įvairiausią literatūrą šia tema. Ilgainiui mano intelektualinis susidomėjimas įgijo emocinį atspalvį.
Ateina laikas, kai imi labiau pasitikėti širdimi, o ne protu. Metų metus manyje viskas kaupėsi, o tada atėjo akimirka, kai atsivėrė durys ir aš pradėjau rašyti „Keturiasdešimt meilės taisyklių“. Nebūčiau galėjusi parašyti šios knygos anksčiau. Nebūčiau jos rašiusi ir vėliau. Tiesiog tam buvo tinkamas laikas.
- Kaip atsirado tos keturiasdešimt Šamso meilės taisyklių? Ar tai ir Elif Shafak taisyklės?
- Romane yra keturiasdešimt dvasinių taisyklių. Jas suformulavau jau parašiusi pačią istoriją. Kažkaip jos pačios atėjo į galvą. Matyt mane įkvėpė Šamso mokymas ir Rumio poezija. Taip pat įkvėpė ir universalusis sufizmas, universalusis misticizmas, bet likusi dalis – mano vaizduotės vaisius.
- Kai sulaukiate teigiamų atsiliepimų iš skaitytojų, koks skaitytojo tipažas išsikristalizuoja jūsų galvoje? Kokie žmonės skaito „Keturiasdešimt meilės taisyklių“?
- Šios knygos skaitytojo neįmanoma apibrėžti. „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ perskaitė ir pamėgo skirtingo išsilavinimo ir skirtingos pasaulėžiūros žmonės: kairieji, sekuliaristai, feministės, liberalai, konservatoriai, agnostikai, religingieji... Taigi, žmonės, kurie įprastai gal net nesusikalbėtų, skaito tą pačią knygą. Ir tai nuostabu.
- Jūsų knygą skaito visų visuomenės sluoksnių atstovai. Ką tai jums sako apie Turkijos skaitytojus?
- Turkijoje egzistuoja puikios skaitymo tradicijos. Mes nuolat skundžiamės, kad žmonės per mažai skaito. Tai tik dalis tiesos. Tuo pat metu matome, kad Turkijoje išties yra nuostabių skaitytojų ir mes niekada nesužinosime tikro jų skaičiaus, nes čia labai daug piratinių knygų. Tie, kurie tikrai skaito, skaito atsidavę ir su meile. Jei skaitytojai patiko knyga, ji pasidalys ja su mama, teta ir močiute. Turkijoje tą patį romaną skaito net kelios tos pačios šeimos moterų kartos.
Moterys sudaro didžiąją dalį grožinės literatūros skaitytojų, ir jos išties nepaprastos. Visada tikėjau, kad mano šalyje egzistuoja gyva, dinamiška literatūrinė erdvė, todėl ir mano skaitytojai tokie įvairūs. Jie kilę iš visų įmanomų sluoksnių, tiek kultūrinių, tiek socialinių. Aš nepritariu tai rašytojų-autoritetų tradicijai, kai iš rašytojo tikimasi, kad jis privalo žinoti daugiau nei skaitytojas ir jį mokyti. Aš rašau remdamasi intuicija. Rašydama nežinau, kur mane nuves pasakojama istorija. Ji teka sava vaga.
- Esate sakiusi: „Kai knyga parašyta, ji priklauso jau nebe rašytojui, o skaitytojui.“ Gaunate daug atsiliepimų iš skaitytojų, atskleiskite, kaip skaitytojai suvokia jūsų knygą?
- Gaunu daug atvirlaiškių, elektroninių ir paprastų laiškų. Žmonės rašo, ką mano apie „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, pasakoja, kaip ši knyga pakeitė jų gyvenimus. Tai jaudina ir įkvepia. Savo romanus įsivaizduoju kaip savotiškus statinius, kuriuose daugybė durų ir koridorių. Kiekvienas skaitytojas įeina į mano kūrinį vis pro kitas duris.
Kartais žmonės gali skaityti tą pačią knygą, t.y., būti tame pačiame statinyje, bet nesusitikti. Tam yra dvi priežastys: pirma, mano romanai yra daugiasluoksniai, antra, aš tikiu, kad literatūros skaitytojas – ne pasyvi būtybė. Skaitymas – aktyvus procesas. Skaitytojas taip pat įneša savo indėlį – kuria teksto prasmę. Todėl net jeigu knygą skaito tūkstančiai žmonių, kaskart skaitymas yra unikalus.
- Ar tikitės tokios pat sėkmės ir kitose šalyse?
- Negaliu nuspėti ateities, galiu tik tikėtis, kad taip atsitiks. Manau, romano tema galėtų sudominti daugybę žmonių visame pasaulyje. Visi mes ieškome meilės, be jos jaučiamės nevisaverčiai. Rumio ir Šamso istorija atspindi mūsų poreikius ir troškimus moderniame pasaulyje. Manau, mano kūryba kartu ir lokali, ir universali. Regiu save kaip tarpininkę tarp kultūrų ir kalbų.
Sieloje esu klajūnė, tikiu, kad visos istorijos priklauso žmonijai. Istorijoms nereikia vizų ar pasų. Jos keliauja po pasaulį įveikdamos geografines ir dvasines sienas.
- Viename iš interviu esate sakiusi, kad abi romano versijos – ir angliška, ir turkiška – yra originalios. Ką turėjote galvoje?
- Jau penkerius metus rašau romanus ir angliškai, ir turkiškai. Kai kurie iš jų buvo pirmiausia parašyti angliškai, o paskui išversti į turkų kalbą. O kai kurie atvirkščiai – pirmiau parašyti turkiškai, o paskui išversti į anglų kalbą. Taigi, esu rašytoja, mėgstanti keisti kalbas.
Bet rašydama „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ išbandžiau visiškai naują techniką. Pirmiausia parašiau romaną angliškai. Paskui jį į turkų kalbą išvertė puikus vertėjas. O tada aš perrašiau vertimą.
Kai turkiška knygos versija buvo baigta, grįžau prie angliško teksto ir perrašiau jį. Tam tikra prasme, vienu metu kūriau dvi paralelines knygas. Turiu pripažinti, kad tai truputį beprotiška. Ir žvėriškai daug darbo. Ėmiausi to, nes kalbos – mano aistra.
- Esate sakiusi, kad nuolat mokotės. Ko išmokote rašydama „Keturiasdešimt meilės taisyklių“?
- Mane labiau domina ne mokymosi rezultatas, o pats procesas. Esu gyvenimo mokinė. Mokausi iš savo skaitytojų. Mokausi iš gyvenimo.
Menas reikalauja atidesnio žvilgsnio į viską. Menininkai ir rašytojai negali tenkintis paviršutinišku pažinimu. Jiems būtina į viską įsigilinti.
Aš netikiu herojais, todėl mano romanuose nerasite nė vieno absoliučiai gero ar absoliučiai blogo veikėjo. Tikiu, kad kiekviename iš mūsų slypi gėris ir blogis. Kiekvienas žmogus – tarsi gobelenas, nuaustas iš daugybės prieštaringų „balsų“, o man patinka tyrinėti gyvenimo prieštaravimus.
- Domitės sufizmu, jūsų kūryboje nesunku pastebėt šio susidomėjimo pėdsakus. Ką manote apie teiginį, kad susidomėjimas sufizmu tapo madingas?
- Rašant knygas sufizmas mane lydėjo tarsi šešėlis. Jis buvo kaip povandeninė srovė, kartais pastebimas daugiau, kartais mažiau, bet visada čia pat. Šįkart sufizmas tapo centrine mano kūrybos ašimi.
Yra žmonių, kurie mane kritikuoja dėl sufizmo populiarinimo, dėl to, kad per mane Rumis tapo „madingas“.
Aš jų nesuprantu. Sakykim, 500 žmonių perskaitė knygą, nes ji populiari, iš šitų 500 kokie 5 nuoširdžiai susidomėjo sufizmu. Negi tai blogai?
Sufizmas – kaip bekraštis vandenynas. Jei pasemsiu iš jo kibirą vandens, negi vandenyne jo liks mažiau?
- Kaip žinote, šalia daugybės teigiamų atsiliepimų apie „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ girdėti ir kritikos balsų. Jūsų kritikai teigia, kad „knygoje esama neatitikimų ir anachronizmų, kurių priežastis – informacijos stoka ir neatidumas rašant knygą“ ir argumentuoja tuo, kad neteisingai interpretavote kai kuriuos Šamso žodžius bei tam tikrus posakius pavartojote tekste taip, tarsi jie būtų iš Korano, nors taip nėra. Kaip pakomentuotumėte tokią kritiką?
- Turkijoje dažnai painiojami kritika ir atmetimas. Ką nors kritikuoti – nereiškia atmesti. Tiesą sakant, dažniausiai kritikuojame tuos, kuriuos vertiname, bet tai pamirštame. Kai kurie kritiški atsiliepimai tikrai pagrįsti, aš į juos įsiklausau, iš jų mokausi ir esu dėkinga savo kritikams. Bet yra kritikų, kurie kritikuoja vien tam, kad kritikuotų, ir, jei atvirai, aš juos ignoruoju.
Pirmajame leidime liko klaidų – pavyzdžiui, vietoj žodžių junginio „šešėlių žaismas“ buvo parašyta „šešėlių teatras“, o tuo metu tokia sąvoka neegzistavo. Bet kituose leidimuose visos spaudos klaidos buvo ištaisytos. Vertinu kritiką, jei ji konstruktyvi.
- Turite du vaikus. Koks jausmas būti mama ir rašytoja? Ar vaikai suvokia jūsų meilę rašymui?
- Būti rašytoja ir motina – tai lyg vienu metu žongliruoti keliais kamuoliukais, balansuojant ant lyno ir stengiantis neprarasti pusiausvyros. Man sunku jos neprarasti. Susilaukus pirmagimio mane buvo apėmusi depresija. Neįsivaizdavau, kaip suderinti rašymą ir motinystę, bet ilgainiui išmokau. Ankstesnėje knygoje „Black Milk“ net aprašiau savo patirtį. Tai mano vienintelė autobiografinė knyga.
