Ką tik knygynuose pasirodė romanas „Mano vardas Raudona“, kurio autorius Nobelio premijos laureatas Orhanas Pamukas – žymiausias šiuolaikinis turkų rašytojas. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 kalbų, o romanui “Mano vardas Raudona” 2003 m. paskirta viena prestižiškiausių literatūrinio pasaulio premijų – IMPAC (Dublino literatūrinė premija). Lietuvių skaitytojams O. Pamukas žinomas iš knygų „Juodoji knyga“, „Stambulas: miestas ir prisiminimai“ ir „Nekaltybės muziejus“. „Mano vardas Raudona“ (iš turkų kalbos vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė) – tai ne tik detektyvinė istorija, bet ir pasakojimas apie menininkų ir iliustruotų rankraštinių knygų likimus, politinė alegorija, istorinis ir meilės romanas. Šiame interviu O. Pamukas kalba apie meilės intensyvumą, konfliktą tarp vakarietiškos ir rytietiškos meno tradicijų, apie tai, kodėl kadaise atsisakė „nacionalinio rašytojo“ titulo ir apie savo vienišumą. Romano „Mano vardas Raudona“ veiksmas sukasi aplink konfliktą tarp vakarietiškos, realiai vaizduojančios dailės suvokimo, ir rytietiškos miniatiūrų tapybos, atvaizde ieškančios idealios, Dievo sukurtos formos. Nors esate visiškai šiuolaikinis autorius, galima nesunkiai įsivaizduoti, kad romane vaizduojamų miniatiūrų tapytojų požiūris Jums nėra visiški svetimas. Persų ir Osmanų tapyba, žinoma, yra ribotas žanras, kadangi menininkai nedrįsdavo pernelyg nutolti nuo tradicijos; tai paveikė jų vizijas. Tačiau mane labai jaudina ta labai savita kalba, kurią jie ištobulino, kad galėtų atvaizduoti meilę. Ten vyras ir moteris nevaizduojami kartu, išsiverčiama tik ženklais, gestais, žvilgsniais, tyla. Osmanų miniatiūrose įsimylėjėliai nesibučiuoja, jie žiūri vienas į kitą. Tačiau jų žvilgsniai tokie intensyvūs; tas intensyvumas – kaip vienas kitą stebinčių medžių lapų, kaip vaizduojamų augalų, laimingų ar išgąsdintų paukščių, staiga šaunančių į dangų. Įsimylėjėlius supantys daiktai išreiškia jų stiprius jausmus. Visa tai aš supratau, nagrinėdamas klasikinį persų ir Osmanų meną. Įžengę į mano Nekaltybės muziejų, pamatysite vieningą apsėdimo, aistros atvaizdą, kurį sudaro šimtai, net tūkstančiai daiktų – ir suprasite, kaip stipriai tas vyras mylėjo tą merginą. - Ar pagrindinis Rytus ir Vakarus skiriantis dalykas – skirtingai suvokiamas tikėjimas?
- Ne. Neįmanoma viename interviu ar romane išaiškinti fundamentalų skirtumą tarp Rytų ir Vakarų; toks bandymas paprastai nuveda į aklavietę. Galime kalbėti apie skurdą, demokratiją, žmogaus teises, apie filosofiją, simfoninę muziką ar tapybą po Renesanso, tačiau mėginti apibendrinti – pavojinga. Galima pasakyti, kad Vakarų civilizacija išrado tris didelius dalykus – Renesansą, Apšvietą ir modernizmą. Norint parodyti tikruosius Rytų ir Vakarų skirtumus, reikia apie tai kalbėti. Iš to kilo šiuolaikinė visuomenė ir ekonomika. Tačiau šiandieninė Kinija baigia pasivyti Vakarus. Aš nesu civilizacijų istorikas, kaip romanistas turiu stebėti dalykus kasdienį gyvenimą gyvenančių žmonių akimis. Žinoma, mane kaip intelektualą domina didieji klausimai; juos, stengdamasis nesupaprastinti, paliečiu savo knygose. - Koks Europos autorius devintajame dešimtmetyje darė Jums didžiausią įspūdį? - Umberto Eco, atgaivinęs postmodernizmo sąvoką ir tuo metu buvęs tikriausiai originaliausiu savo meto rašytoju. Ko gero, jis buvo vienintelis globalus to meto Europos autorius.
- Ar stengėtės savo knygose atspindėti ypatingą devintojo dešimtmečio dvasią? - Romane „Mano vardas Raudona“ norėjau pasitelkęs literatūrą prikelti mistinę Turkijos tradiciją. Ėmiau įvykius ir pasakojimus iš islamo istorijos ir postmodernistiškai juos perkūriau. Kairieji sekuliariojo turkų isteblišmento atstovai apie šią mistinę tradiciją nieko nenorėjo žinoti. Jie teigė, kad Europa visuomet buvo sekuliari vieta. Toks jau čia yra iškreiptas sekuliaraus elito pozityvizmas. - Kaip jaučiatės, būdamas šiuolaikinės turkų prozos lokomotyvas? - Pirma, aš rašau prozą pastaruosius 35 metus, publikuojuosi 27-erius. Turiu daugybę priešų. Per šį laiką praradau solidarumo jausmą su savo kolegomis. Aš jaučiuosi vienišas. Nors galbūt kas nors iš šalies gali rasti ši tą bendra tarp manęs ir kitų rašytojų, bet aš to nejaučiu. Nesijaučiu patogiai, kai tenka atstovauti savo kolegoms rašytojams.
- 1998 metais atsisakėte priimti valdžios „nacionalinio rašytojo“ titulą. Ką tuo norėjote pasakyti? Šis žingsnis buvo opozocinis? Ar dabar jį pakartotumėte?
- Anuomet, be abejo, privalėjau taip pasielgti. Tada buvo kalinami žurnalistai, rašytojai. Aš juos visus pažinojau. Vyko karas tarp turkų kariuomenės ir kurdų partizanų nacionalistų. Aš – turkas, bet buvau tos nuomonės, kad turkų valstybė elgėsi neteisingai. Ji neturėjo teisės bombarduoti savo piliečių. Be to, Turkijoje buvo varžoma kurdų kalba. Nesakau, kad kurdų partizanų veiksmai morališkai pateisinami, teigiu, kad abi pusės buvo neteisios. Aš buvau prieš šį karą. Tiesą sakant, žurnalistai mane puldinėjo, todėl labai nustebau, kai valdžia pasirinko mane. Galimas daiktas todėl, kad mano knygos buvo gerai parduodamos ir gausiai verčiamos, būtų gėda nepasirinkti. Kita vertus, valdžia persekiojo tiek žurnalistų ir rašytojų, kad mano žingsnis jos pernelyg nenustebino. Vadinasi, nebuvo tas mano herojiškumas toks didelis. O triukšmą sukėlė Vakarai. Tačiau situacija nebuvo to verta. Tokių žestų aš atlikau daugybę. Ar taip pat padaryčiau ir šiandien? Ne, nes pastaraisiais metais Turkijos parlamentas priėmė daug naujų įstatymų, kad Turkija galėtų įstoti į ES. Valstybė pademonstravo neįtikėtiną progresą. Nesakau, kad Tukija pavirto nuostabia šalimi, bet dabar mano energija nukreipta į Turkijos įstojimą į Europos Sąjungą. Tai daug svarbiau, nei kritikuoti tai, kas kadaise įvyko. - Kas daro Jus laimingą? - O, labai nedaug dalykų. Mano laimė – parašyti gerą puslapį. Tik tiek. Net mano duktė žino, kad mano depresija ir prasta nuotaika reiškia tik viena – šiandien puslapis nepavyko.
- Kokią savo knygą patartumėte perskaityti pirmiausia? - Jeigu Jums patinka įtempto siužeto, nuotaikinga, šiek tiek saldoka proza – skaitykite „Mano vardas Raudona“. Jeigu norite sužinoti šį tą apie mane ir apie gyvenimą Stambule, skaitykite „Stambulas: miestas ir prisiminimai“. Jeigu domina intelektuali, daugiaplanė, kokybiška literatūra – skaitykite „Juodąją knygą“. Jeigu pageidaujate trumpiau – „Balta tvirtovė“. Jeigu domina politinė šiuolaikinės Turkijos padėtis – „Sniegą“. - Jūsų akimis žiūrint, rašytojas turi gyventi turiningą gyvenimą? Ar rašytojui svarbus tik turiningas dvasinis gyvenimas? - Tai klasikinis klausimas ir gana nuvalkiotas ir senamadiškas. Kai draugai sužinojo, kad aš ketinu tapti rašytoju, jie man pasakė: „Kaip tu gali būti rašytojas? Juk nepažįsti gyvenimo! Iki keturiasdešimties metų išvis nėra prasmės pradėti rašyti romanus, nes nepažįsti gyvenimo“. Tačiau yra daug žmonių, kurie gyvena turiningą, audringą, kupiną nuotykių gyvenimą, tačiau tai nereiškia, kad jie gali būti geri rašytojai. Jeigu jūsų gyvenimas audringas, galite rašyti autobiografiją, bet tai nebus literatūra. Literatūroje tu išreiški save. Tavyje turi būti kažkas, ką tu nori išreikšti, – ir tas kažkas gali būti tavyje, net jeigu tavo gyvenime nieko nevyksta. - Kokie šiuolaikiniai autoriai Jums atrodo įdomūs? Kas Jums artimas? - Iš mano kartos rašytojų – Javieras Marías ir Michelis Houellebecqas. Kokia gyvenimo prasmė? Į šį klausimą nėra atsakymo. Kiekviena knyga mėgina į jį atsakyti, bet visi galimi atsakymai – tik iliuzija. Tačiau bandymas apie tai mąstyti suteikia mums kažkokios gilumos jausmą, o tai savaime puiku. Tie, kurie pateikia klausimus, kurie ieško į juos atsakymų, stengiasi eiti toliau ir giliau, nei likusieji.
