Pavyzdžiui, visuotinai žinomos pasakų veikėjos Raudonkepuraitė, Pelenė, Miegančioji gražuolė čia tampa lolitomis, gundytojomis ir avantiūristėmis.
Pateikiame ištrauką iš esė teksto „Dūdų orkestras Miegančiajai Gražuolei, Raudonkepuraitė, Pelenė ir kitos mano konkurentės“:
Kurioje pasakoje labiausiai norėtum atsidurti gegužės šeštadienio rytą? Kai ištari žodį „pasaka“, pastarasis asocijuojasi su idealybe, tinkamu, harmoningu buvimu, su išsipildžiusiais troškimais. Bet ar iš tikro taip?
Kad galėtum pasirinkti, kur norėtum patekti, visų pirma turi būti bent dvi tris pasakas girdėjęs ar skaitęs. Bet turbūt net tų, kurie skaito tik skelbimus laiptinėje („Šią savaitę nuo 18 iki 22 dienos jūsų namui nebus tiekiamas karštas vanduo...“; „Greitai ir kokybiškai atlieku bet kokius remonto darbus...“), galvose yra nusėdę pasakų apie Raudonkepuraitę, Pelenę ar Miegančiąją gražuolę nuotrupų. Nereikia būti proto bokštu, kad suvoktum, kodėl taip yra.
Viskas prasideda nuo miegamojo istorijų arba atvirkščiai – jomis baigiasi. Nesveikas smalsumas mus verčia žvilgčioti į kaimynų langus, kai vakarais įsižiebia šviesa ir aiškiai matyti ne tik kaimyno/ės marškinėliai, bet ir etiketė vidinėje pusėje. To paties smalsumo vedami nepaliaujame žiūrėję nesibaigiančių realybės šou, o dabar dainų ir šokių dešimtukų. Nes ten dainuoja/šoka/groja ir visa kita veikia tavo pusbrolis, buvusi klasės ar kurso draugė, galbūt ta pati kaimynė iš namo priešais, o jos miegamojo erdvės veriasi tiesiai prieš tavo virtuvės langą...
Taigi kuria labiausiai šiandieną norėtum būti – Raudonkepuraite, Pelene ar Miegančiąja gražuole? Derėtų rinktis labai atsargiai. Pavyzdžiui, man pačiai daugiausia abejonių ir neaiškumų kelia Raudonkepuraitės istorija.
Kadangi iš paaugliško amžiaus lyg ir išaugau, o neabejoju, kad čia kalba eina būtent apie šitą amžiaus tarpsnį, pastarąja mergaite-moterimi būti nenorėčiau. Amžinoji Lolita, tik toji Lolita čia dar ir vaikiškais rūbeliais, ir keistokoje „suaugusių“ priežiūroje. „Vaikeli, nunešk senelei bandelių, tik neik į mišką, ten tave gali užpulti vilkas...“
Kitaip tariant, mergaitei/merginai leidžiama savarankiškai įžengti į suaugusių pasaulį, įspėjama apie žaidimo taisykles ir kas gresia jų nesilaikant, bet iš anksto aišku, kad Raudonkepuraitė taisyklių nesilaikys, o išlydinti moteris-motina irgi tai žino.
Raudonkepuraitė – tikra avantiūristė, svetimų vyrų arba, kitaip tariant, „vilkų“ viliotoja, nors tas „vilkas“ irgi ne pėsčias, tikras „svajonių jaunikis“: ne iš karto Raudonkepuraitę „suėda“, bet irgi laikosi tam tikrų ritualų, jam pirma kažkodėl dar ir „senelės“ prireikia. Šeimos santykiai šioje pasakoje, atrodo, iškrinta iš bet kokių tradicijos rėmų bei normų: nėra nei tėvo, nei brolių, pažeistą įprastinę pasaulio tvarką atstato kažkokie „medžiotojai“, kuriuos dabartinės realybės lygmenyje galėtume tapatinti galbūt su policinkais, nes kriminalinio elemento šioje šaunioje pasakoje „vaikams“ irgi nestinga: „vilkas“ įsibrauna į svetimus namus, pribaigia senelę, paskui ir anūkę. Taigi Raudonkepuraitės versija lyg ir atkrinta.
Miegančioji gražuolė? Mano supratimu, šioje istorijoje įtvirtinti tradiciniai socialiniai vyro ir moters vaidmenys. Jų dažniausiai laikomės ir dabar arba bent apsimetame, kad taip darome. Pagrindinė veikėja čia – bręstanti mergaitė, visai natūralu, kad nedidelėje šeimos bendruomenėje – miniatiūrinėje visuomenėje ji jaučiasi sąlyginai saugi, o tėvai ramūs iki tam tikro laiko, iki vedybinio amžiaus.
Be abejo, svarbu rasti tinkamą porą: Gražuolę gali „pažadinti“ tik Princas. Tai idealus variantas.
Deja, tenka pripažinti, kad gyvenimas ir žavus netikėtumais ar įprastinių taisyklių laužymu. Kas atsitinka, jei „pažadina“ ne tas, kas turi pažadinti? Pavyzdžiui, Miegančiosios gražuolės auklė, „lipstick“ tipo blondinė, savaitgaliais pasistumdanti svingerių vakarėliuose? Arba netyčia užsukęs vaikystės draugas, kuriam tavo naujos aukštakulnės pintais dirželiais „Tamaris“ basutės patinka labiau negu tau ir jis juokaudamas spraudžia į jas savo leteną, nors telpa tik vienas pirštas. Nežinau, nežinau... O jei apskritai nenoriu būti „žadinama“?
Arba gal man patogiau, kai kiti galvoja, jog „miegu“ savo „bokšte“, o aš tuo metu patyliukais išsmunku pro šonines dureles ir laikausi už rankelių ne su Princu, bet su Muzikantu, Poetu ar šiaip kokiu avantiūristu, nes taip daug įdomiau.
Princas iš esmės nykus, nes apie jį viskas iš anksto žinoma, be to, reikės rūpintis jo „kojinėmis“. Tokios žaidimo taisyklės, bet kodėl turėčiau joms paklusti? Ypač jei šiandien už „pilies“ centrinį šildymą sąskaitas moku aš ir už drakonų ėdalą iš „Iki“ taip pat aš. Kurio galo? Šiaip ar taip, garantuoju, kad šoninės durelės, skirtingai nuo paradinių, Miegančiosios gražuolės pilyje erškėčiais nebuvo apaugusios.
Pelenė irgi ne iš kelmo spirta. Tik iš pirmo žvilgsnio ji tokia a la vargšė mergaitė. Iš tikrųjų nieko panašaus. Išdūrinėtoja, gundytoja ir avantiūristė. Kai „pamotė“ užduoda darbų, ji patyliukais išsiruošia į puotą, darbus už ją nudirba nežinia iš kur atsibastę neaiškaus plauko draugeliai. Puotoje ji apsimeta tuo, kuo nėra, tyčia pameta batelį, išeina anksčiau negu kiti svečiai. Tikrai ne dėl to, kad pamotės bijo. Dzin jai ta pamotė.
Aukščiausias gundymo meno pilotažas: kiekviena moteris žino, kad būtent taip reikia elgtis kaip kad daro Pelenė, bet iš tikro taip elgtis sugeba tik viena kita, ne be reikalo net pasakos apie tokias moteris kuriamos. Gudruolė Pelenė gauna viską, ko nori: pilį, princą, turtą, padėtį visuomenėje. Tiesa, istorija neturi tęsinio.
Tikriausiai „jie ilgai ir laimingai gyveno“. Bet gal ir ne. Gali būti, kad žaismingai viliokei Pelenei tas užsiciklinęs, taisyklių besilaikantis Princas greit nusibodo ir ji mažų mažiausiai bent „šonines dureles“ tikrai susirado.
Pasakaitės apie moterų ir vyrų santykius niekada nepabosta. Šiaip iš labiausiai žinomų cituotų tarptautinių siužetų atrodo, kad moteriškoji žmonijos pusė, priešingai nusistovėjusiam stereotipiniam mąstymui, lyg ir aktyvesnė. Žvilgterkim tuo pačiu aspektu į tautinius dirvonus, prisiminkim, pavyzdžiui, pasaką apie trečią brolį, aišku, jauniausią ir kvailiausią, kuris laikosi tėvo duotų nurodymų tris naktis budėti prie kapo ir už tai gauna visokiausių dovanų, padedančių siekti karalaitės, tai yra pasiturinčios ir užimančios gerą visuomeninę padėtį žmonos.
Akivaizdu, kad jauniausias sūnus buvo ir yra tėvo lepūnėlis, gerokai patižęs, infantilus jaunuolis, nesugebantis priimti savarankiškų sprendimų, ir vargiai ateityje sugebėsiantis pasirūpinti pačiu savimi. Štai vyresnieji broliai mąsto ir patys sprendžia, kaip elgtis, pasakos žodžiais tariant, „neina budėti prie kapo“, dėl to negauna dovanų. Bet ar tos „dovanos“ iš tikro yra dovanos?
Jaunėlis, gavęs nuotaką, ateityje daugiau dėl nieko nesuks galvos, tai yra jis toliau sėkmingai „gulės pelenuose prie židinio“ nieko neveikdamas.
Galbūt labiau apdovanoti yra vyresnieji, kurie sieks tikslo be išankstinių tėvo nurodymų ir patys spręs, ar sutiktoji tinka būti karalaite, ar ne.
Tai ar norėtum atsidurti pasakoje?
Arba kokiame nors amžinajame mite? Pastebėjau, kad merginos ir moterys daugiausia kančių patiria dėl to nelemto pasakojimo apie dvi obuolio puseles. Pirmiausia reiktų atidžiai apsižiūrėti.
Manyčiau, kad visai nemažai žmonių yra gana vientisi, tai yra, tas kitas, kurio taip kantriai ieškome ar ilgimės, ne taip jau ir būtinas/a. Jeigu esi tobulai apvalus „obuolys“, „kitas“ tada tampa tik „lapeliu“, savotišku paradiniu priedu. Būna, kad „kitas“ niekingai įsigraužia į tavo tobulai obuolišką vidų, ir tokiu atveju irgi ne kas. O jeigu jau pats esi „obuolys“, tai „obuolienės“ kaip ir gana: juk visai natūralu norėti paskanauti kriaušių, slyvų, kivių, apelsinų, mango ar dar egzotiškesnių „vaisių“.
Jeigu šitose istorijose reikėtų atpirkimo ožio, labiausiai tam tiktų Adomas. Būtų sau ramiai gurkšnojęs „Martinį“ su plaukiojančia alvyuoge Amžinuosiuose Havajuose, bet kur tau, bičui pasidarė nuobodu būti vienam – užsimanė kompanijos. Nors kita vertus, kažin ar taip jau ir norisi bibliniam vyrukui grįžti į prarastą „rojų“, kur viskas per daug gerai, kad būtų gerai.
Tūkstantis balandžių virš jūros tilto beveik vasarišką dieną, dešimt baltų, likusieji – visokie. Už nugaros dvi komentatorės, manau, „raudonkepuraitės“: „Bl..., tik dešimt baltų paleido, o žadėjo tūkstantį, tie margi turbūt pigesni...“
O man gražu, kad ne visi balti, tada – beveik tobula, ir džiaugiuosi tuo beveik, nes tada atsidurčiau lyg pasakoje. Bet juk iš tikro nė vienas nenorim ten būti.