Ši knyga 2012-aisiais jaunajai kūrėjai pelnė Kazimiero Barėno literatūrinę premiją. Tai ne pirmas J. Tumasonytės įvertinimas – mokydamasi mokykloje ji yra laimėjusį jaunųjų filologų konkursą. Rašytoja sutiko atsakyti į lrytas.lt klausimus.
– Jurga, kada apskritai pradėjote rašyti?
– Pradinėje mokykloje, kai iš mamos gavau dovanų užrašų knygelę. Knygelė buvo daili, visai netinkama telefono numerių ar atminimų – ne vežimų – keverzonėms. Taigi nutariau joje rašyti išgalvotas istorijas. Prirašiau ir pabaigiau tą užsiėmimą, kol mūsų namuose atsirado kompiuteris. Be interneto.
Kažką su juo vis tiek reikėjo veikti, todėl pradėjau taukšėti klaviatūra ir susižavėjusi žvelgti, kaip ekrane vejasi iš mano galvos einantys žodžiai. Taigi pasikartosiu – rašyti mane skatino rašymo priemonės.
– Kaip jūs, kaip rašytoja, jaučiatės šiuolaikinėje visuomenėje?
– Na, esu dar jauna ir neįnoringa, neturiu vaikų, kuriems reikėtų pirkti sandalus, ir namų, už kuriuos reikėtų mokėti paskolą, taigi šiais metais būdama rašytoja jaučiuosi puikiai. Bet tai tik dėl to, kad dabar susiklostė tokios aplinkybės – neprivalau dirbti kito darbo ir galiu atsidėti vien rašymui ir literatūros studijoms.
Kitais metais tikriausiai šiuo klausimu būsiu kur kas skeptiškesnė. Žinojimas, kad esi rašytojas yra gana egoistiškas dalykas. Iš tiesų gaila, kad Lietuvoje praktiškai neįmanoma oriai išgyventi vien iš rašymo – o juk taip norėtųsi.
– Kokiu savo kūriniu jūs labiausiai didžiuojatės?
– Mano jausmai apie savo kūrinius yra kaip Anglijos oras, todėl sunku ką nors išskirti.
– Ar rašote kasdien?
– Kadangi mano dienotvarkėje yra ir kitokių žanrų tekstų, dažniausiai prozą rašau dvi tris dienas nuo ryto iki vakaro kas kelias savaites. Vasarą, kai nebereikės studijuoti, dirbsiu intensyviau. Rašyti galiu tik visiškoje tyloje, mane erzina net indų dzingsėjimas virtuvėje, todėl paprastai prieš rašydama įsidedu ausų kištukus.
– Kaip įsivaizduojate idealų skaitytoją?
– Tai toks skaitytojas, kuris nėra konservatyvus, dievobaimingas, apsiskaitęs, pakankamai jautrus ir lakios fantazijos.
– Kas yra gera knyga?
– Tai tokia knyga, kurią perskaitęs, nori kuo greičiau jos turinį atpasakoti savo pažįstamiems. Panašiai, kaip kad susapnavęs įdomų sapną nekantrauji jį kam nors iškloti. Geros knygos rudimentai turėtų likti sąmonėje, plėsti realybės ir žmogiškumo ribas.
– Kokie jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai?
– Paauglystėje būčiau davusi galvą nukirsti už Gregorą Zamzą iš Franzo Kafkos „Metamorfozės“, katiną Begemotą iš Michailo Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“, Bretą Ešli iš Ernesto Hemingway knygos „Fiesta“, Ronją iš Astrid Lindgren „Ronjos plėšiko dukters“ bei Antaną iš Antano Škėmos „Baltos drobulės“. Dabar personažų į šias kategorijas neskirstau.
– Koks literatūrinis personažas labiausiai panašus į jus? Kodėl?
– Tai mano pačios sukurti literatūriniai personažai, kurie visi kažkuo į mane panašūs. Netgi tėvas, kurį jo būsima dukra nusiperka prekybos centre.
– Norėčiau, kad šią knygą būčiau parašiusi aš. Apie kokią kito autoriaus knygą galėtumėte taip pasakyti?
– Vladimiro Nabokovo „Žvelk į Arlekinus“.
– Kokia paskutinė perskaityta knyga jus taip pralinksmino, kad net garsiai juokėtės?
– Phillipo Rotho „Portnojaus skundas“.
– Kokios knygos guli šalia jūsų lovos? Kokias knygas šiuo metu skaitote?
– Šiuo metu mano kambaryje, ne tik šalia lovos, mėtosi įvairios, su studijomis susijusios knygos. Pavyzdžiui, tekstologijos vadovėlis, Aleksandro Fromo – Gužučio dramos, Michaelio Foucault, Roland'o Bathes'o veikalai ir taip toliau. Iš grožinių ir neprivalomų kūrinių neseniai baigiau skaityti Jeanettes Winterson romaną „Apelsinai nėra vieninteliai vaisiai“.
– Gal galite išvardinti 10 knygų, kurios jums paliko didžiausią įspūdį?
Jorge Luiso Borgeso „Smėlio knyga“, Sauliaus Tomo Kondroto „Žalčio žvilgsnis“, Jose Saramago „Aklumas“, Vladimiro Nabokovo „Lolita“, Reinaldo Arenaso „Kai ateis naktis“, Michailo Šiškino „Laiškų knyga“, Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“, Teos Obreht „Tigro žmona“, Marjane Satrapi „Persepolis“, Sigito Parulskio „Mortui sepulti sint“.
– Viešpatie, ir apie ką galima kalbėti su žmogumi, kuris neskaitė... kokios knygos?
– Niekada nesivadovauju šiuo teiginiu bendraudama su žmonėmis.
– Ką manote apie elektronines knygas?
– Kai įsigysiu skaityklę („readerį“), tikriausiai turėsiu apie jas teigiamą nuomonę.
