Leidyklos „Bonus animus“ išleistas naujas 1939 m. pasirodžiusios Jono Vaičkaus knygos „Šešeri metai svetimšalių legione“ leidimas – tai proga Lietuvos skaitytojams iš naujo pažinti neeilinę lietuvio kario istoriją.
Autorius – vienas iš kelių dešimčių, o gal ir šimtų lietuvių, kurie pateko į Prancūzų svetimšalių legioną dar prieš II pasaulinį karą. Kaip ir kitų tautų vyrus, juos suviliojo šio elitinio dalinio šlovė, lydėjusi jį nuo pat jo sukūrimo 1831 m. Per visą legiono istoriją jo gretose tarnavo apie 700 000 vyrų. Kiek tarp jų buvo lietuvių – sunku pasakyti.
Žinoma, kad pirmieji į legioną pateko pačioje jo istorijos pradžioje – 1833 m. Ispanijoje prasidėjus pilietiniam karui, į jį pasiųsto legiono gretose buvo lenkų ulonų pulkas, sudarytas iš emigravusių 1830-1831 m. sukilimo dalyvių. Pulke tarnavo nemažai išeivių iš Lietuvos ir ne vienas iš jų padėjo galvą, o pats pulkas dėl didelių nuostolių buvo performuotas į eskadroną.
Daugiau žinoma apie tuos vėlesnių metų legionierius, kurie kovojo Maroke pirmoje XX a. pusėje. Čia 3-4 dešimtmečiuose vyko ispanų ir prancūzų kovos su vietos gyventojais, įskaitant vieną žiauriausių tarpukario konfliktų – 1921-1926 m. vykusį vadinamąjį Rifų karą. Bet ir jam pasibaigus įvairiose Maroko vietose iki 1934 m. prancūzai kovėsi su vietos gyventojais, siekdami visiškai kontroliuoti jų gyvenamas teritorijas.
Maroke, Svetimšalių legiono gretose, kovėsi keliasdešimt lietuvių. Vieni iš jų į legioną pateko emigravę į Prancūziją ieškodami darbo, tačiau jo neradę susigundė legionieriaus uždarbiu. Kiti, kaip kad dvidešimtmetis J. Vaičkus, palikdavo Lietuvą, susivilioję legiono romantika.
J. Vaičkus savo atsiminimuose pasakojo įprastą to laikmečio legionieriaus istoriją: užsiverbavęs Prancūzijoje, jis pateko į Alžyrą, į mokomąją legiono stovyklą, kur praėjo kelių mėnesių pasirengimo vėlesnei tarnybai kovos sąlygomis kursą. Tuomet buvo išsiųstas į Maroką, kur ir praleido penkerius kontrakte numatytus metus.
Per tą laiką ne kartą dalyvavo žygiuose į atokius berberų kontroliuojamus regionus, patyrė daug vargo ir pavojų, buvo sužeistas. Baigiantis kontrakto terminui, J. Vaičkus susiviliojo galimybe patekti į legiono dalinius Indokinijoje ir, sėkmingai praėjęs nemenką atranką, metams iškeliavo į Aziją. Po kelerių sunkių metų Maroko kalnuose ir dykumose egzotiška Indokinija jam pasirodė rojus, kur jis galėjo atsidėti ir trumpoms kelionėms, ir savo pomėgiui fotografuoti (beje, knyga iliustruota jo paties darytomis nuotraukomis). Deja, po knygos pasirodymo ėję dešimtmečiai nebuvo palankūs knygos išlikimui. Be to, ne viskas į ją tilpo – prieškario Lietuvos periodikoje rasti J. Vaičkaus atsiminimų fragmentai liudija, kad, regis, legionieriaus turėta ir literatūrinių ambicijų. Nežinia, kaip jam būtų pavykę jas realizuoti palankiau susiklosčius aplinkybėms.
Deja, dabar tegalima pateikti šiuos fragmentus kaip priedą prie dar kartą išleidžiamų J. Vaičkaus atsiminimų ir tikėtis, kad Lietuvos skaitytojams bus įdomi paprasto prieškario Lietuvos vaikino odisėja, o pati knyga bus paminklas visiems lietuviams, kurie, dėl įvairių priežasčių patekę į prancūzų Svetimšalių legioną, liejo kraują ar paaukojo gyvybę įvairiuose pasaulio kampuose.
