Rašytoja M.Stepnova: „Ir genijams, ir idiotams reikia meilės“

Rusė Marina Stepnova, kurios neseniai lietuviškai išleistą romaną „Lazario moterys“ (vertė Sigitas Parulskis, išleido „Tyto alba“), jau pastebėjo skaitytojai, o ypač skaitytojos, – redaktorė ir rašytoja, vertėja iš rumunų kalbos (be kitų kūrinių, M. Stepnova išvertusi nepaprasto populiarumo Tarybų Sąjungoje sulaukusią Mihailo Sebastiano pjesę „Bevardė žvaigždė“. Michailo Kozakovo filmas, pastatytas pagal šią pjesę, su Igoriu Kostolevskiu ir Anastasija Vertinskaja pagrindiniuose vaidmenyse, tebėra populiarus Rusijoje ir posovietinėje erdvėje).

Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Sep 13, 2013, 5:01 PM, atnaujinta Feb 22, 2018, 5:45 AM

Būsimoji rašytoja mokėsi Kišiniovo valstybinio universiteto filologijos fakultete, vėliau perėjo į A. M. Gorkio literatūrinį institutą. Baigė Pasaulinės literatūros aspirantūrą. Daugiau kaip 10 metų dirba blizgiuose žurnaluose. Keleto poezijos ir prozos knygų autorė.

Jos apsakymai spausdinami solidžiuose Rusijos žurnaluose „Novyj mir“, „Zvezda“, rašytojos romanas „Chirurgas“ (patekęs į ilgąjį premijos „Nacionalinis bestseleris“ sąrašą) lyginamas su Süskindo „Kvepalais“. Marina Stepnova gyvena ir dirba Maskvoje.

Lazario moterys“ – tikras romanas, įrodantis, jog vis dar įmanoma aistringai, protingai ir originaliai pasakoti apie meilę, neapykantą ir aistrą, apie istoriją, karą ir mokslą.

Šiame interviu rusų rašytoja pasakoja apie memuarų skaitymo malonumą, apie talento, kaip Dievo dovanos, sunkį ir apie tai, kad ir teroro metai kai kam būna asmeninės laimės metais.

- „Lazario moterys“ – Jūsų antras romanas. Pirmas, „Chirurgas“, – apie baisų žmogų, vardu Chasanas ibn Sabachas, kuris XI amžiuje įkūrė Senovės Persijoje žudikų sektą ir kuris laikomas kone šiuolaikinio terorizmo tėvu. Ir staiga – šeimos saga. Kodėl tokios skirtingos temos?

- Aš tik mėginu rasti atsakymus į klausimus, kurie mane iš tikrųjų domina. „Chirurgas“ – romanas apie absoliučią nemeilę. „Lazario moterys“ – priešingai, knyga apie tai, ką žmonės sugeba padaryti iš meilės, apie tai, ką jiems padaro meilė.

- Akademikas Lazaris Lindtas – pramanyta, bet ir apibendrinanti asmenybė? Romane šmėkšo realūs vardai – pavyzdžiui, Sacharovas. Fizikas Čaldonovas, kuris globoja Lindtą – kas jis?

- Nepaisant to, kad knygoje gana daug tikrų istorinių veikėjų, – Žukovskis, Jofė, Sacharovas, Lazaris Lindtas – išgalvotas herojus, jis net neturi prototipo. Kai staiga paaiškėjo, kad jis ėmė panėšėti į Landau, man teko į antraplanius veikėjus įtraukti tikrąjį Landau – kad kuo labiau atskirčiau personažus.

O štai Čaldonovas turi prototipą – tiesa, sąlygišką. Tai Čaplyginas, žymus tarybinis mokslininkas. Apskritai tarybinė mokslininkų mokykla buvo tiesiog puiki. Skaityti atsiminimus apie juos, jų pačių memuarus buvo atskiras malonumas.

- Grįžkime prie šeimos sagos. Man atrodė, kad pagrindinė romano tema – beviltiška Lindto meilė Marusiai, Čaldonovo žmonai. Meilė, kuri pavėlavo trisdešimt metų. Ji liečia ir tarytum laužo visų personažų likimus. Ar klystu?

- Taip, meilė – tai dar vienas knygos personažas, ko gero, netgi pagrindinis. Man buvo svarbu parodyti, kad tik labai paprasti dalykai, kurie dažnai atrodo nereikšmingi – meilė, šeimos šiluma, namų jaukumas, atsidavimas – tik tai iš tikrųjų svarbu žmogui, ar jis būtų genijus, ar idiotas.

Tik meilė daro mus žmonėmis. Dar vienas svarbus momentas – norėjau parodyti gyvenimą genijaus, kuriam nereikia jo genialumo. Žodis „dovana“ – jis juk nėra atsitiktinis.

Talentas – Dievo dovana. O dabar įsivaizduokite, kad jūs turite šią „dovaną“ – su visais įsipareigojimais, kuriuos ji uždeda žmogui. O jūs nenorite būti genialia balerina arba genialiu fiziku. Bet nieko nepadarysi – reikia gyventi su šia dovana, ne gyventi – mėginti išgyventi. Man atrodo, tai labai sunku.

- Jūsų romane šeimos istorija viršesnė už Istoriją. Istorija eina kažkaip šalia, pagrindinis herojus Lindtas jos nė nepastebi. Tai Jūsų pozicija? Asmeniška svarbiau už bendra?

- Bendra susideda iš asmeniška. Didelė istorija iš vadovėlių ir enciklopedijų susideda iš daugybės mažyčių žmogiškųjų istorijų.

Gyvenimas – tai balsiukų choras. Mes visą laiką tai pamirštame. 1937-ieji, 1918-ieji, 1941-ieji, 1998-ieji – visi jie buvo kažkieno gyvenimo metai. Moterys gimdė vaikus, porelės bučiavosi, kažką ėsdavo pavydas, kažkas sirgo gripu – ir visa tai lygiai taip pat svarbu kaip revoliucijos, liaudies statybos, karai.

Galbūt net svarbiau. Juk istorija visąlaik eina šalia privataus žmogaus. Tais pačiais 1937-aisiais, kai visi bijojo net cyptelti, kai areštavo dėdę Senią, mano močiutė buvo jauna, buvo įsimylėjusi, nešiojo pirmagimį – mano mamą. Nejau galiu nubraukti močiutės gyvenimą ir pasakyti, kad 1937-ieji – tik siaubas, tamsa ir teroras? Močiutei jie buvo didelės laimės metai. Nepaisant nieko.

- Jūsų labai įdomi kalba, neįprastos metaforos. Kur šito išmokote? Gal padėjo vertėjos patirtis?

- Nemanau, kad šito galima išmokti specialiai. Stilius, kalba – kaip piršto antspaudas. Individualus asmenybės bruožas. Vertėjos patirtis ir redaktorės darbas man tik padeda išbraukti tai, ko nereikia, ir niekada nesigailėti.

- Apie ką bus Jūsų trečiasis romanas, jeigu ne paslaptis?

- Apie gydytojus. Tai bus irgi didelė šeimos istorija – apie žmones, kurie arčiausiai Dievo (o arčiau nei gydytojai, patikėkite, niekas nestovi). Ir dar – tai bus knyga apie tai, kuo tampa žmogus, kai nužudo savo svajonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
„Nauja diena“: kada karas suskaldys Rusijos visuomenę?