S.Maliauskas karinę tarnybą pradėjo 1995 m. motorizuotosios pėstininkų brigados (MPB) „Geležinis Vilkas“ didžiojo kunigaikščio Algirdo motodesantiniame batalione. Jam teko dalyvauti misijose Bosnijoje ir Hercegovinoje, Irake ir Afganistane.
Nuo 2011 metų S.Maliauskas Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų Mokymo centro Paramos ginklų kursų ekspertas. Savo knyga „Operacijoje „Irako laisvė“ jis atskleidžia, kaip kariai iš Lietuvos jautėsi tolimajame Irake.
Lrytas.lt pateikia knygos ištrauką.
Smagumas prasidėjo iškart, kai tik sustojo nusileidęs lėktuvas. Visiems per vidinį ryšį liepta likti savo vietose, pranešta, kad lauke oro temperatūra siekia 43ºC. Laukėme instruktažo.
Sėdėjimas nusileidusiame lėktuve liudijo, kad teritorija „saugi". Vos prieš savaitę iš Irako į pagrindinę bazę Doha buvo paleistos raketos SCUD. Likus kelioms sekundėms iki žemės paviršiaus, jas perėmė ir sunaikino amerikiečių Patriot priešraketinės gynybos sistemos. Pro langus matėme įvairiausių tautybių karius, daugiausia amerikiečius ir britus.
Į akis iškart krito tai, kad visi lengvai apsirengę, kai kurie net ne su dykumų uniformomis ir batais (apsidžiaugiau, ne mes vieni tokie vargšai), ginklai užtaisyti, kai kurių rankenos ir uoksai apvynioti medžiaga. Visi turi vandens butelius, dėvi saulės akinius, veidai apmuturiuoti skaromis.
Pranešta, kad prasideda instruktažas. Jis, suprantama, vyko anglų kalba, ir daugiau negu pusė mūsų karių jo nesuprato. Paskui buvome informuoti, kad trapo apačioje laukia autobusai (matėme, kaip jie privažiavo). Prie išėjimo iš lėktuvo kiekvienas gausime po butelį vandens, o įlipę į autobusą - dar po vieną. Tuomet nesupratau, kam tiek daug vandens, juk čia tik nusileidimas trapu. Išėjus iš lėktuvo ant trapo, oro įkvėpti nepavyko, tik sausą karštį. Nuo galvos iki kojų pirštų visas apsipyliau prakaitu per kelias sekundes, vaizdas iš šono turėjo būti nepakartojamas, apgailėtinas ir sykiu juokingas.
Į autobusą įlipau visas šlapias, pasiėmiau antrą vandens butelį ir, atsisėdęs bei ištuštinęs vieną, atsidariau antrą. Autobuso galas buvo prigrūstas vandens butelių pakuočių.
Autobusą vairavo tamsaus gymio vyras, sprendžiant iš veido bruožų, greičiausiai kilęs iš Nepalo, Indijos ar panašiai. Autobusų virtinė iš pradžių judėjo lėtai, bet, išriedėjus į greitkelį, kolonos greitis ir blokavimo manevrai darė nemenką įspūdį.
Netrukus išvažiavome iš Kuveito miesto, ir abipus kelio atsivėrė bekraštė dykuma. Staigi skysčių netektis ir ūmus jų perteklius paveikė taip, kad labai netikėtai ir greitai prisipildė šlapimo pūslė. Reikėjo kažką sugalvoti, nes buvo akivaizdu, jog kolona nė neketina stoti. Aplinkui mėtėsi daug tuščių plastikinių butelių nuo vandens. Dėl visa ko pasiėmęs porą, nuėjau prie galinio išėjimo laiptų ir, ant jų atsisėdęs, atlikau, ką liepė organizmas.
Man tai nebuvo naujiena. Atsistojęs pamačiau visą eilę su tuščiais buteliais rankose. Ne visiems lengvai sekėsi, kai kurie negali atlikti gamtinio reikalo, kai kas nors į juos žiūri.
Netrukus kolona pasuko iš greitkelio į dešinę, tiesiai į dykumą. Kratėmės buldozerio nustumdytu dulkių ir smėlio keliu. Mūsų autobusas kolonoje važiavo trečias, iš po pirmų mašinų padangų kylančios dulkės neleido nieko įžiūrėti. Aplink tik smėlis, dulkių debesys ir raudoni priešakinio autobuso žibintai, tuoj pat pradingstantys dulkėse, kai tik mūsų vairuotojas sumažindavo greitį.
Eagle 3 tarpinę bazę pasiekėme 17.40 val. vietos laiku. Bazę sudarė apie penkiolika smėlio spalvos 50 miegamųjų vietų sunumeruotų palapinių ir metaliniuose jūriniuose konteineriuose įrengtų prausyklų, dušų bei biotualetų virtinė. Šalia biotualetų iš žemės maždaug 45 laipsnių kampu kyšojo metro ilgio plastikiniai vamzdžiai, skirti vyrams atlikti mažuosius gamtinius reikalus. Išradingumas nustebino.
Dar autobuse mums buvo trumpai drūtai paaiškinta, kaip elgtis bazėje: po tualeto plautis rankas, prausiantis taupyti vandenį, nemėtyti šiukšlių ir maisto likučių ant žemės, nes jie pritraukia smėlio vorus, skorpionus, dykumų žiurkes. Iš pradžių maniau, kad tai tik būdas priversti karius nešiukšlinti kur papuola. Greitai įsitikinome, kad visi išvardyti gyvūnai iš tikrųjų egzistuoja.
Jis pritarė, nes mūsų mintys šiuo klausimu sutapo. Irmantas sukomandavo, ir du iki dantų ginkluoti pėstininkai atsistojo viduryje kelio, nukreipę automatinių šautuvų vamzdžius į juodą „fordą“. Šiam sustojus šalikelėje, vairuotojui duoti standartiniai nurodymai gesinti variklį ir šviesas, lipti lauk, rankas už galvos, nusisukti nuo automobilio. Važiavo dviese, maždaug 35–40 metų amžiaus, tvarkingai atrodantys, dėvintys arabiškus tradicinius baltus drabužius. Apieškoję abu, ginklų neradome. Vairuotojas stebėjo mašinos vidaus apiešką, tačiau aiškiai nervinosi...
– Iftek sunduk! (irakietiškai, „Atidaryk bagažinę!“), – paliepė apiešką vykdantis karys.
Vairuotojas savo kalba kažką atsakė, tačiau iš vietos nepajudėjo. Visų mūsų budrumas padidėjo 100%. Rankos tvirčiau suspaudė ginklus. Jie mūsų reakciją pastebėjo. Vietiniai policininkai lėtai pasitraukė už betoninių kontrolės posto blokų. Nejaugi VBIED (sprogmenų prikrauta ir sprogdinimui paruošta mašinas)?
Persigandęs vertėjas išlemeno, jog jis neturįs rakto nuo bagažinės. Dėl mūsų neapsižiūrėjimo mašinos rakteliai vis dar stirksojo automobilio spynelėje, tačiau mes jau negalėjom leisti vairuotojui jų liesti, nes žinojom, kad sprogmenis inicijuoti galima signalizacijos pulteliu. Nedelsiant reikėjo priimti kokį nors sprendimą, ir tą padaryti privalėjo Irmantas kaip vadas.
– Ant žemės juos, rankas surišti!
Dar neteko matyti taip žaibiškai įvykdyto nurodymo. Tie du tikriausiai patys nesuprato, kaip parklupo ant kelių, o jų rankas už nugaros suveržė plastikiniai užtempikliai, kuriuos kiekvienas gali nusipirkti statybos prekių parduotuvėje. Neatidarę bagažinės ir neįsitikinę, kas joje, automobilio parvaryti į bazę ar CIMIC negalėjome.
Ištraukus raktus iš užvedimo spynelės paaiškėjo, kad nei atskiro signalizacijos pulto, nei ant rakto nėra. Irmantas su vertėju priėjo prie jų ir paklausė, kas bagažinėje. Abu atsakė nežiną. Vairuotoją paragino atidaryti bagažinę su raktu, jis sutiko. Lydimas nukreiptų automatinių šautuvų vamzdžių, vairuotojas priėjo prie bagažinės ir, ją atrakinęs, atidarė. Ten gulėjo trys medžiaginiai nepermatomi maišai, kokie Lietuvoje naudojami bulvėms laikyti, tačiau šie buvo užsiūti tvirtu kaproniniu siūlu. Vairuotojas dievagojosi nežinąs, kas juose.
Stebint vairuotojui ir Irmantui, išsitraukiau dar Bosnijoje už Vokietijos markes pirktą lenktinį peilį Gerber ir perpjoviau arčiausiai gulėjusį maišą. To, ką pamačiau, tikriausiai daugiau niekada neišvysiu. Maišas buvo pilnas Irako dinarų kupiūromis po 250, sukrautomis į tokio dydžio blokus, kad juos paimti galėjai tik dviem rankomis. Kituose dviejuose irgi buvo pinigai. Vairuotojui vėl uždėjome ant rankų užtempiklius ir abu įsodino į mūsų „merso“ galą. Taip šitas patruliavimas ir baigėsi. Sėdau už „fordo“ vairo ir, palinkėję Irako policininkams sėkmės, išvažiavom į CIMICą.
Turėjome du belaisvius ir juodą „fordą“ su trimis pilnais maišais pinigų. Pastatę mašinas, išlaipinome sulaikytus vietinius. Palikę juos saugoti vienam pėstininkui, iškvietėme karo policiją. Pro šalį einantis danų majoras paklausė, ką čia turim. Atsakėme, kad du vietinius ir nežinia kiek pinigų. Išvydęs juos, danas pajuokavo:
– Kai dalinsitės, pakvieskit ir mane!
Atvykę iš pagrindinės bazės karo policininkai perėmė iš mūsų apklausai abu vietinius ir paprašė suskaičiuoti pinigus, o patys pradėjo ardyti automobilio apmušalus, tikėdamiesi rasti dar ką nors. Po keletą valandų trukusio skaičiavimo paaiškėjo, kad maišuose virš 20 000 000 Irako dinarų.