S.Maliauskas karinę tarnybą pradėjo 1995 m. motorizuotosios pėstininkų brigados (MPB) „Geležinis Vilkas“ didžiojo kunigaikščio Algirdo motodesantiniame batalione. Jam teko dalyvauti misijose Bosnijoje ir Hercegovinoje, Irake ir Afganistane.
Nuo 2011 metų S.Maliauskas Lietuvos kariuomenės sausumos pajėgų Mokymo centro Paramos ginklų kursų ekspertas. Savo knyga „Operacijoje „Irako laisvė“ jis atskleidžia, kaip kariai iš Lietuvos jautėsi tolimajame Irake.
Lrytas.lt pateikia knygos ištrauką.
Lietuvių pėstininkų būrys, kas savaitę keisdamasis su danų pėstininkų būriu, privalėjo užtikrinti CIMIC darbuotojų ir viso teritorijoje esančio karinio turto apsaugą nuo galimų išpuolių bei plėšimų. Civilių ir kariškių bendradarbiavimo komanda įsikūrė iš britų kariškių perimtame pastate ir jame priiminėjo vietinius, atvykdavusius su įvairiomis problemomis, pasiūlymais ar pretenzijomis dėl vietos valdžios arba tvarkos.
Tiek lietuvių, tiek danų pėstininkų būriui teko užduotis užtikrinti komandos saugumą 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Pastatas visiškai netiko atremti ginkluotam puolimui bei apsisaugoti nuo RPG ar minosvaidžių apšaudymo.
Visus išteklius skiriant bazės įrengimui, buvo neįmanoma gauti medžiagų, transporto ir inžinierių pagalbos. Negana to, CIMIC personalas ir bataliono vadovybė tvirtai tikėjo, kad pastatas iš išorės turėjo atrodyti nepakitęs, nes, anot jų, įtvirtinimas rodytų mūsų nepasitikėjimą vietiniais ir slapstymąsi už gynybinių įtvirtinimų nuo piktų kėslų.
Pėstininkams negalint garantuoti visavertės apsaugos esamomis sąlygomis, o saugomiesiems nenorint permainų, susidarė komplikuota situacija. Po kelių ilgų diskusijų sutarta sustiprinti perimetrą juosiančią mūrinę tvorą, o visus gynybinius įtvirtinimus įrengti tik iš pastato vidinės dalies ir juos užmaskuoti. Pėstininkams tai jau buvo gera žinia.
Pirma lietuvių pėstininkų būrio savaitė CIMIC pastate Al Kurnoje prasidėjo objekto perėmimu iš jį saugojusio danų pėstininkų būrio. Išrikiavus būrio visureigius, visi nedelsdami ėmėsi savo užduočių.
Būrių vadai susėdo aptarti esamos situacijos, pėstininkai pradėjo nešti ir krauti savo mantą: ginklus, šovinių dėžes, kuprines su įranga ir asmeniniais daiktais. Kulkosvaidininkai perėmė du stebėjimo postus ant stogo ir gynybinę poziciją prie įvažiavimo į CIMIC teritoriją vartų.
Aš su Raimundu T. ir danų būrininku turėjome pereiti visas patalpas ir gynybos pozicijas, paimti raktus nuo jūrinio konteinerio-šaldytuvo, kuriame saugotos geriamojo vandens atsargos, ir patikrinti stebėjimo postų ant stogo būklę.
Užlipę ant stogo, išklausėme, kada ir iš kur dažniausiai šaudoma. Šūvių papliūpos dažniausiai paleidžiamos į orą. Taip vietiniai pažymėdavo įvairius įvykius arba demonstruodavo turintys ginklų ir rimtų ketinimų. Į tokius pašaudymus dėmesio nekreipdavome ir jokių raportų apie tai nerašydavome.
Danų pėstininkams išvykus, pasisveikinome su britų medikais, danų jėgeriais ir CIMIC personalu. Vieni kitų dar nepažinojome, todėl su profesiniu smalsumu vieni kitus tyrinėjome, bandydami nuspėti, ko vieniems iš kitų tikėtis.
Įsikūrus būrio vadas Edmundas N. surinko skyrių vadus, supažindino su situacija, priminė užduotis. Du skyriai vykdys nuolatinę apsaugą, trečias gaus vis kitokių užduočių: žvalgybos tikslais patruliuoti, kontroliuoti situaciją Al Kurnos ir Al Medinos degalinėse, trumpai aptarnauti kontrolės postus ir eskortuoti bei saugoti CIMIC personalą, vykstantį į įvairius susitikimus.
Raimundas T. sudarė budėjimo grafiką, kariai padiskutavo, kam teko palankus budėjimo laikas, o kam ne. Artėjo pirmas CIMIC saugojimo vakaras ir naktis. Žinojome, kad ramaus miego nebus. Knietėjo pamatyti naktinį Al Kurnos gyvenimą ir įvertinti savo galimybes apsaugoti teritoriją bei jos prieigas tamsiu paros metu.
Sutemus tai vienoje, tai kitoje miesto pusėje nuaidėdavo kalašnikovų papliūpos. Tamsą perskrosdavo ir tolumoje užgesdavo rausvai arba žaliai švytintys traseriai. Papliūpos dažniausiai būdavo 5–12 šūvių ir aidėdavo už 300–500 metrų nuo mūsų saugomo pastato tai vienoje, tai kitoje pusėje. Šitai kartodavosi kas vakarą ir gana dažnai, todėl į tai daug dėmesio nekreipdavome ir tik pastebėdavome, jog tai vyksta visada maždaug tose pačiose vietose ir dažniausiai nuo 21:00 iki 23:30 val.
Pusvalandis iki vidurnakčio rodydavo vietinių aktyvumo pabaigą, tad natūralu, kad galimo apšaudymo irgi tikėdavomės iki vidurnakčio. Dėl šios priežasties būrio kariai iki to laiko ilsėtis neidavo. Netrukus įsitikinome, jog elgiamės teisingai.
Eilinį vakarą sėdėjau pastate ir su kolegomis šnekučiavausi apie praėjusios dienos įvykius ir šiaip bet ką. Staiga pasigirdo garsus specifinis šnypštimas, sukeltas kažkur virš pastato pralekiančios RPG granatos. Šio garso nesupainiočiau su jokiu kitu.
Po kelių sekundžių išgirdome sprogimą tolumoje. Tą pat sekundę laikas sustojo – mirtina tyla ir karių sustingę žvilgsniai veiduose. Pasisekė, pralėkė pro šalį. Kiek laiko truko sąstingis? Sekundę, tris? Sunku pasakyti.
Visi kariai vienu metu griebė ginklus su prijungtomis dėtuvėmis ir puolė į iš anksto nustatytas gynybos pozicijas tiek viduje, tiek ant pastato stogo. Greitai akimis susiradau būrio vadą Edmundą N. Man reikėjo patvirtinimo, ar siųsti pranešimą apie kontaktą į pagrindinę bazę – taktinį operacijų centrą (TOC). Žinojome, kad šitai gali atsitikti, ir visi darėme, ką privalėjome, kad nuo bet kokios grėsmės apsaugotume pastate esančius CIMIC darbuotojus, samdomus vietinius vertėjus, britų medikus, surinktą informaciją, įrangą.
Būrio vado ir mano žvilgsniai susitiko. Jis šūktelėjo:
– Siųsk raportą apie kontaktą, susitiksim ant stogo!
Ir nuskubėjo prie laiptų, vedančių į antrą pastato aukštą ir ant stogo. Kaip būrio ryšių seržantas privalėjau kuo skubiau informuoti TOC operatorius apie kontaktą ir vėl prisijungti prie būrio vado.
Tad nulėkiau prie įvažiavimą į mūsų teritoriją saugančio posto, kuriame buvo radijo stotis ryšiui su ištisą parą veikiančiu TOC palaikyti, ir išsiunčiau pranešimą: – Contact, contact, wait out!(„Kontaktas, kontaktas, lauk tolesnio pranešimo!“)
Kone tą pačią akimirką beveik pro pat pastato šoną prašnypštė ir tolumoje sprogo antra RPG granata....