„Kalbėti apie cenzūrą knygų pasaulyje šiek tiek nejauku, nes pastaruoju metu susiduriame su baisesnėmis jos apraiškomis, ypač jei kalbame apie įvykius Ukrainoje. Tačiau mažesniais pavidalais cenzūra egzistuoja ir mūsų gyvenime“, – sakė rašytojas Eugenijus Ališanka.
Pasak jo, Lietuvoje jokios cenzūros nėra rašytojo rašymo procesu. Tai, kad rašytojas pats sau ko nors neleidžia ar save riboja, tikrai nėra cenzūra, o visai kiti dalykai. Jei tai vadintume cenzūra, iškiltų paranojos grėsmė.
„Tačiau toji problema iškyla, kai rašytojas parašo knygą ir ima jai ieškoti leidėjo. Vakarų pasaulyje rašytojai turi agentus, kurie rūpinasi leidybos dalykais, o Lietuvoje rašytojas dėl menkų tiražų to sau leisti negali. Jei jis būtų pats sau agentas, leidėjas ir pardavėjas, kažin ar ką parašytų.
Todėl lietuvių rašytojai privalo patys ieškoti leidėjo ir juo pasikliauti. O leidėjas ne visada padaro viską gerai dėl įvairių priežasčių – gal nesugeba, gal nemoka, gal negali. Rašytojai, ieškodami leidėjo, vadovaujasi skirtingais principais. Vieni renkasi sau artimą leidyklą, kurioje dirba pajėgus kolektyvas. Kiti svarsto apie populiarumą, pardavimą ir renkasi tą leidyklą, kuri moka parduoti“, – kalbėjo E.Ališanka.
Pasak jo, lietuvių rašytojai, atrodo, jau yra susitaikę su situacija, kad menkas honoraras tikrai neprilygs įdėtam darbui, todėl darbuojasi daugiau dėl idėjos. Šiuo požiūriu lietuvių rašytojai savo gimtinėje jau virto savotiška mažuma. Todėl, E.Ališankos įsitikinimu, valstybė turėtų jais rūpintis taip pat, kaip rūpinasi, tarkime, tautinėmis mažumomis.
„Juk mažumos gyvenimas negali būti paliktas savieigai – negerai, kai valstybės galvos mąsto pagal džiunglių įstatymą: kuris išplauks, tas išplauks, o kuris nuskęs, taip jam ir reikia“, – kalbėjo E.Ališanka, pateikęs ir tokio valstybinio rūpinimosi pavyzdžių.
Rašytojas prisiminė buvusio kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio žodžius, kad neverta leisti naujų autorių knygų, nes esą dar ne visas anksčiau išleistas knygas perskaitėme. Tai, pasak E.Ališankos, ydinga nuomonė, nes literatūra yra nuolatinis procesas. Ir niekas šimtu procentų nežino, kuris dabarties rašytojas ateityje bus vertinamas kaip koks Kristijonas Donelaitis.
„Tarkime, modernisto dailininko Amedeo Modigliani amžininkai nevertino, laikė jį girtuokliu ir narkomanu. O dabar jo paveikslai parduodami už milijonus“, – sakė E.Ališanka.
Anot jo, viena pagrindinių valstybės rūpinimosi rašytojais galimybių galėtų būti gerai sustyguotas bibliotekų aprūpinimas knygomis. Mat dabartinėje sistemoje galima įžiūrėti tam tikrų cenzūros apraiškų. Bibliotekininkai esą renkasi tas knygas, kurias, jų manymu, mielai skaitys lankytojai. Tai dažniausiai būna komercinė literatūra, kuri savaime nėra blogis, bet jos kiekis nepaliaujamai didėja.
„Švedijoje ar Norvegijoje yra taip, kad jei valstybė remia knygos leidybą, ji pasirūpina, kad atsirastų pinigų tai knygai patekti į bibliotekas. Tarkim, ne taip seniai Švedijoje 800 egzempliorių tiražu pasirodė Sigito Parulskio, Gintaro Grajausko ir Eugenijaus Ališankos eilėraščių knygos. Jos buvo išleistos remiant valstybei. Tada komisija jas svarstė ir galiausiai nusprendė, kad visos trys knygos turėtų atsidurti Švedijos bibliotekose. Buvo skirta lėšų dar 800 egzempliorių tiražui, kuris iškeliavo į bibliotekas. Kas nors panašaus galėtų vykti ir Lietuvoje, nes šiuo metu sistema nėra efektyvi: valstybė paremia knygos leidybą, o toji knyga net nepatenka į biblioteką. Jei būtų priešingai, laimėtų ir leidėjas (papildomas užsakymas), ir rašytojas (didesnis honoraras), ir bibliotekos (didesnė pasirinkimo įvairovė)“, – svarstė E.Ališanka.
Leidyklos „Versus aureus“ vadovas Arturas Mickevičius pritarė E.Ališankai, kad daug bėdų mato būtent bibliotekų aprūpinimo knygomis srityje. „Dabartinė sistema, kai bibliotekos aprūpinamos knygomis pagal Viešųjų pirkimų įstatymą iš šalies atrodo labai gražiai, bet iš tiesų jis susijęs su posakiu „kelias į pragarą grįstas gerais norais“. Bibliotekos knygas kaip plytas perka iš vieno tiekėjo, kuris neva gali tiekti visas išleidžiamas knygas.
Bibliotekoms tai gal ir patogu – viskas, o tiksliau, bet kas, atvežama centralizuotai. Juk tarpininkas dažniausiai siūlo tai, kas jam patogiau, o ne tai, kas turėtų būti reikalinga bibliotekai. Jei pati leidykla pasiūlo geresnėmis sąlygomis parduoti bibliotekai savo leidinį, dažniausiai yra atsisakoma motyvuojant tuo, kad biblioteka yra sudariusi sutartį su vienu tiekėju. Kitaip tariant, geresnės sąlygos niekam nerūpi“, – kalbėjo A.Mickevičius.
Leidėjui taip pat atrodo keista, kad valstybė, skirdama paramą bibliotekų aprūpinimui knygomis, reikalauja, kad tik 15 proc. lėšų būtų skirta lietuvių autorių kūriniams įsigyti. „Ar tai normalu? Ar tai nėra nevisavertiškumo kompleksas? Kodėl, tarkime, ne 50 proc.? Ypač turint omenyje dabarties pasaulyje siaučiančius propagandinius karus“, – ironizavo A.Mickevičius.
Pasak jo, tai, kaip šiuo metu bibliotekų aprūpinimui naudojamos valstybės lėšos, yra ydinga praktika, pažeidžianti viešąjį interesą. „Įsigyjant leidinius už valstybės lėšas prioritetas turėtų būti skiriamas lietuvių autorių kūriniams. Kultūros dalykai – o knyga irgi priklauso kultūrai – negali būti palikti vien rinkai, nes jie susiję su viešuoju interesu. Nei bibliotekininko, nei verslininko, nei leidėjo interesai neturėtų būti aukštesni už viešąjį“, – įsitikinęs A.Mickevičius.
Leidėjas šiandienę knygų leidybos padėtį linkęs sieti su cenzūra litu. „Mes laisvi sakyti, ką norime, bet tampame nelaisvi, kai norime, kad tas žodis pasiektų tuos, kuriems jis reikalingas“, – sakė A.Mickevičius.
