Galiausiai M. Robothamas perėjo prie grožinės literatūros – 2004 m. pasirodė jo pirmasis trileris „Įtariamasis“, kurį ką tik lietuviškai išleido „Tyto alba“ (iš anglų kalbos vertė Vytautas Petrukaitis).
Ši knyga buvo pavadinta „geriausiu 2004 metų intelektualiniu trileriu“ Australijoje. Šioje knygoje pirmą kartą pasirodo psichiatras Džo O’Loflinas, vėliau tapsiantis visos serijos trilerių pagrindiniu veikėju. Per dešimtmetį M. Robothamas išleido dar 7 trilerius, laimėjo dvi Nedo Kelly premijas (Ned Kelly Award), triskart buvo nominuotas Detektyvų autorių asociacijos skiriamai „Plieninio durklo“ premijai (CWA Steel Dagger Award), jo knygos išverstos į daugiau nei 20 kalbų.
Pagrindinis „Įtariamojo“ veikėjas – klestintis psichiatras, geriausias pavojingų fobijų specialistas Džozefas O‘Loflinas. Jis negali atsisakyti paniūrėlio inspektoriaus Ruizo paprašytas apžiūrėti ką tik policijos aptiktą merginos lavoną.
Pagrindinė versija – maniako užpuolimas, aukos kūne – dvidešimt peilio dūrių, tačiau O‘ Loflinas suvokia, kad daugiausia žaizdų, įskaitant ir mirtiną, mergina pasidarė pati. Jis atpažįsta auką – tai jo buvusi pacientė – ir... tampa pagrindiniu įtariamuoju žmogžudystės byloje, nes kažkas policijai pakiša jo kaltę įrodančių įkalčių.
Veiksmas rutuliojamas didingo Londono ir rūškano Liverpulio gatvėse, kur kiekvienas tamsoje šmėkštelėjęs nepažįstamasis gali būti žudikas arba kita auka.
Policijos inspektorius, kolega, žavingas pacientas – po kieno kauke slypi priešas? Kas jis – maniakas ar šaltakraujis nusikaltėlis, manipuliuojantis savo aukų sąmone ir verčiantis jas nusižudyti? Psichiatras pradeda mirtinai pavojingą tyrimą. Protingas, išradingas ir iš tikrųjų baisus romanas.
Interviu užsienio spaudai M. Robothamas pasakoja apie knygą, pakeitusią gyvenimą, laišką nuo Ray‘aus Bradbury ir pataria pradedantiesiems rašytojams: kai jau bloga nuo rašymo, parašykite dar truputį. Lrytas.lt pateikia rašytojo atsakymus į daugelio jo gerbėjų galvose kirbančius klausimus.
- Ar pamenate pirmąją knygą, kuri jums paliko neišdildomą įspūdį?
- Tai ištisa istorija. Dvylikos ar trylikos metų įsimylėjau Ray’aus Bradbury knygas. Jis buvo nuostabus romanistas, bet kažkodėl labiau mėgo rašyti apsakymus.
Man jo knygos buvo tarsi literatūrinė „Prieblandos zonos“ versija. Tuo metu Australijoje buvo platinama nedaug R.Bradbury knygų, tad trylikos ar keturiolikos metų parašiau laišką pačiam rašytojui. Adreso nežinojau, ant voko tiesiog užrašiau „Random House, America“ ir po pusmečio gavau siuntinį su penkiomis Bradbury knygomis, kurių buvo neįmanoma gauti Australijoje.
Siuntinyje buvo ir rašytojo laiškas, kuriame jis rašė esąs labai nustebęs ir pamalonintas, kad turi tokių jaunų gerbėjų kitoje pasaulio pusėje. Iš dalies todėl ir tapau rašytoju. Mane pribloškė rašytojo dosnumas ir dėmesys. Niekada nepamiršiu Ray’aus Bradbury.
- Koks detektyvų ar trilerių herojus jums labiausiai patinka?
- Ko, gero Deivas Robišo. Manau, kad Jamesas Lee Burke yra vienas geriausių rašytojų – ir aš turiu galvoje ne kokį konkretų žanrą, o apskritai literatūrą, – jis tiesiog fantastiškas. Jis turi poeto sielą. Kiekviena jo knyga – tarsi gaivaus vėjo gūsis. Jis – vienas iš nedaugelio autorių, kuriems pavyksta kiekvienoje serijos knygoje sukurti originalius, stebinančius veikėjus.
- Ar turite kokių nepublikuotų rankraščių, apsakymų ar apybraižų, parašytų prieš „Įtariamąjį“?
- Taip, kažkur stalčiuose dulka didingas epas apie Australiją. Kas žino, galbūt vieną dieną jis irgi bus išleistas... Kita vertus, yra 16 autobiografijų, kurias padėjau parašyti garsiems žmonėms, nors mano pavardė ten ir neįrašyta. Ir, žinoma, esu parašęs begalę žurnalistinių straipsnių. - Kuo mėgstate užsiimti laisvalaikiu, kai nerašote?
- Iš esmės laisvą laiką leidžiu su šeima, su dukrelėmis. Kai rašiau garsenybių autobiografijas, reikėjo daug skaityti, bet dabar vos paimu į rankas knygą, tuoj pasijuntu kaltas, kad nerašau. Jei atvirai, neturiu jokių ypatingų hobių ar pomėgių. Taip bent sako mano žmona. Bet juk rašymas prasideda kaip hobis ir tik po kurio laiko tampa į nuolatinį užsiėmimą.
Mano aistringas pomėgis virto profesija, ir tai viskas, kuo noriu užsiimti.
- Jeigu būtų nuspręsta perkelti Jūsų gyvenimą į kino ekraną, koks aktorius turėtų jus vaidinti?
- Richardas Dreyfussas. Visi man sako, kad esu panašus į Richardą Dreifussą. Nepatikėsite, bet mane nuolat su juo painioja... Kas žino, gal ir jį painioja su manimi?
- Kuri Jūsų knyga jums pačiam labiausiai patinka?
- Rašytojams liepta sakyti, kad jiems labiausiai patinka naujausia knyga. Visiems rašytojams uždrausta bent žodeliu užsiminti, kad galbūt toji naujausia knyga nėra pati mėgstamiausia ir kad jiems labiau patinka, pavyzdžiui, antroji... Bet man pati brangiausia yra pirma knyga, nes ji pakeitė mano gyvenimą.
Kai mano leidėjas nuvežė ją į Londono knygų mugę, tai buvo nebaigtas vos 170 puslapių rankraštis, bet kažkodėl dėl teisės jį leisti susipešė kelios rimtos leidyklos...
Žinote, žmonės dažnai kalba apie knygas, pakeitusias gyvenimą, – tiek perskaitytas, tiek parašytas, – man tokia knyga yra „Įtariamasis“. Jos dėka vos per kelias valandas mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Po 16 knygų, kurias parašiau kitų žmonių užsakymu ir kuriose mano vardas net nepaminėtas, pamatyti savo knygą knygyne, savo vardą ant jos... Tai buvo ypatinga akimirka!
- Kaip reagavote sužinojęs, kad Jūsų knyga bus išleista ir kitose šalyse?
- Įsivaizduokite, trečią valandą nakties paskambino leidėjas ir papasakojo, kad dėl „Įtariamojo“ teisių susipešė 6 amerikiečių ir 2 prancūzų leidyklos. Po tokių naujienų negali tiesiog imti ir užmigti.
Mudu su žmona gulėjome lovoje ir kūrėme planus, kaip leisime uždirbtus pinigus, ir netgi skirstėme vaidmenis „būsimam“ filmui. Neabejoju, kad tame procese dalyvavo ir vyno butelis...
- Didžiausia pagrindinio veikėjo Džo O’Loflino stiprybė – jo, kaip psichiatro-psichoterapeuto, patirtis. Tačiau vykstant policijos tyrimui ji ir kenkia.
- Džo O’Loflinui pakiša koją jo idealizmas ir pasitikėjimas savo sugebėjimais. Jis tiki, kad gali atpažinti melą. Tiki, kad gali kontroliuoti pavojingą pacientą. Tačiau neturi pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jo įtarimai turi pagrindą. Todėl jis negali veikti greitai.
- Džo taip stengiasi dėl pacientų, kad net sukelia pavojų sau nuslėpdamas galimus įkalčius.
- Psichiatrams, psichoterapeutams labai svarbus ryšys su pacientu, todėl jie deda daug pastangų, kad įgytų pacientų pasitikėjimą. Juos, kaip ir gydytojus, saisto griežtos taisyklės, draudžiančios atskleisti konfidencialią informaciją, susijusią su klientu. Džo nedrįsta atskleisti kai kurių įrodymų, nes nenori laužyti taisyklių ir blogai galvoti apie pacientus. Jo darbas – padėti pacientams, o ne palikti juos likimo valiai.
- O‘Loflinas šį tą nuslepia nuo savo žmonos... Tai pavojingas įprotis, galintis smarkiai pakenkti santuokai.
- Jo santuoka tvirta, nors aprašomuoju metu ir tvyro šiokia tokia įtampa dėl to, kad Džulijana nori antro vaiko. Padėtis pasikeičia, kai Džo diagnozuojama Parkinsono liga, – ateitis nebeatrodo užtikrinta, veikiau gąsdinanti. Džo trokšta apsaugoti šeimą ir nenori artimiesiems tapti našta.
- O’Loflinas dirba psichoterapeutu daugybę metų. Ar per tą laiką jis išsiugdė įprotį elgtis neobjektyviai su kai kuriais pacientais, – ypač tai pasakytina apie nužudytąją slaugę Kateriną?
- Nesu tikras, ar teisingai supratau klausimą, bet spėju, kad turite galvoje Katerinos polinkį save žaloti ir faktą, kad Džo nepranešė apie ją ligoninės vadovybei, nes ją būtų atleidę. Tai irgi susiję su draudimu atskleisti konfidencialią informaciją apie pacientą. Nors, taip, Džo išties troško padėti Katerinai ir nenorėjo žlugdyti jos karjeros. Jis stengėsi elgtis teisingai. - Nuo pat pradžių Džo kyla problemų bendraujant su detektyvu Ruizu. Kaip tai paaiškintumėte?
- O‘Loflinas užjaučia savo pacientus, nori juos apsaugoti, todėl iš šono atrodo, kad jis ginasi ir kažką slepia.
- Psichoterapeuto ir detektyvo darbas smarkiai skiriasi. Ruizas pasako Džo: „Išgirstat graudžią istoriją apie sumautą vaikystę ir jau esat pasiruošęs žmogų versti dešimt metų lankyti terapijos seansus. Aš turiu reikalą su faktais ir kol kas jie rodo, kad žudikas – jūs.“
- Detektyvas nepasitiki Džo, nes šis nuslėpė tiesą. Bet yra ir kitų priežasčių – labiau sietinų su klasiniais skirtumais ir finansine gerove. Ruizas kilęs iš darbininkų, o psichoterapeuto šeima pasiturinti, jis mokėsi privačiose mokyklose ir universitete.
- Žinia apie Parkinsono ligą akivaizdžiai išmuša Džo iš vėžių ir jis ima elgtis neadekvačiai. Kokį vaidmenį čia vaidina Džo nenoras pripažinti, kad liga smarkiai pakeis jo gyvenimą?
- Įsivaizduokite save Džo vietoje – jums kiek per keturiasdešimt, o jau sergate lėtine, sparčiai progresuojančia liga, kuri apribos jūsų fizines galimybes ir gerokai sutrumpins gyvenimą, ką jau kalbėti apie jo kokybę... Manau, tai išmuštų iš vėžių bet ką – bent jau iš pradžių. Tokiais atvejais žmogų apima depresija, pyktis, savigaila – normalu, kad jis ima elgtis neadekvačiai.
- Ar pavojingojo paciento Morano atvejis nepriverčia psichiatro suabejoti savo, kaip psichoterapeuto kompetencija?
- Net ir psichoterapeutai klysta – tiek darbo kabinete, tiek miegamajame. Be to, sunku mąstyti logiškai, kai tau ką tik diagnozavo Parkinsono ligą... Ko, gero, ateityje Džo bus atsargesnis ir mažiau pasitikės klientais, bet konsultuodamas Bobį jis suvokia, kad susidūrė su nepaprastai protingu žmogumi, patologišku melagiu, su kuriuo bendraujant neįmanoma nustatyti, kada jis meluoja.
Supraskite, psichologija nėra tikslusis mokslas. Žmogaus protas ir elgesys tebėra terra incognita. Kartais psichoterapeutai susiduria su pacientais, kurie nepadarė nusikaltimo (arba padarė tik vieną kitą smulkų nusižengimą), bet gali bet kada griebtis smurto ir destrukcinių veiksmų.
Visuomenė negali uždaryti žmonių į kalėjimą ar psichiatrinę ligoninę vien dėl jų svajonių ar fantazijų. Tokie specialistai kaip Džo juos prižiūri ir stengiasi neleisti jiems smurtauti.
- Vos pasirodęs „Įtariamasis“ sulaukė didelio pasisekimo, jis tapo mėnesio knyga įvairiuose skaitytojų klubuose. Ar jau planuojate kitą knygą?
- Džiaugiuosi dėl tokios „Įtariamojo“ sėkmės, bet antra knyga yra dar svarbesnė nei pirmoji, mat visiems įdomu, ar galės rašytojas tai pakartoti. Jie nori žinoti, ar man tiesiog pasisekė, ar galiu šį tą daugiau. Tikiuosi, kad man pavyks išvengti antrosios knygos sindromo.
- Iš pažiūros, Ruizas yra visiška Džo O’Loflino priešingybė, kita vertus, jie abu yra nepaprastai protingi, sakyčiau, net išskirtiniai veikėjai. Ar turite šiai porelei planų?
- Ruizas yra mano naujojo trilerio „Lost“ (nepainioti su TV serialu!) pasakotojas. Šįkart istorija pasakojama jo lūpomis – Ruizas atsibunda ligoninės palatoj su šautine žaizda kojoje, bet visiškai neprisimena, kaip čia atsidūrė. Jis žino tik tiek, kad buvo pagrobta septynmetė mergaitė ir reikalaujama išpirkos.
Džo tenka pasitelkti savo, kaip psichoterapeuto, įgūdžius ir padėti Ruizui prisiminti tos nakties įvykius.
- Ką patartumėte pradedantiesiems rašytojams?
- Rašykite, rašykite ir dar kartą rašykite! O kai pajusite, kad jums jau bloga nuo rašymo, tada parašykite dar truputėlį. Skaitykite kitų autorių knygas ir nagrinėkite skyrių po skyriaus. Kur slypi jų paveikumas? Arba – kas negerai? Pasitaikys knygų, kurios jus taip sužavės, kad norėsis viską mesti, – juk kam stengtis, jei vis tiek tokių aukštumų niekada nepasieksi... Įveikite save ir siekite savo tikslo.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
