Višta
Mečiau akmenį ir pataikiau vištai į galvą.
Prieš penkiasdešimt metų.
Vilnius tada buvo gal perpus mažesnis. Naujų blokinių rajonų dar nebuvo. Žvėrynas, Karoliniškių kalvelės, kur prabėgo vaikystė, toliau – Viršuliškių kaimas, jau ne Vilnius, toliau ir kairiau – Pilaitė, kelios trobelės, dar toliau – Saločių ežeras. Toks nedidelis skardinis autobusas dulkėtu keliu nuo Žvėryno veždavo į Pilaitę, paskui kilometrą eidavom iki ežero maudytis. Aš su keliais savo draugais išsimaudę ėjom nuo ežero į autobuso stotelę. Šalia kelio lesinėjo kelios vištos. Mečiau į jas akmenį. Toli akmenį mesdavau, per Nerį permesdavau. Vištos buvo gal už trisdešimties metrų, todėl akmenį mečiau labiau į viršų negu į tolį. Viena balta višta suplasnojo sparnais ir parkrito. Priėjom arčiau ir pamatėm, kad pataikiau jai tiesiai į kaktą. Nutarėm, kad višta negyva. Turėjau tokią lyg kuprinę, tik su vienu diržu. Višta vos į ją tilpo. Įkišau ją žemyn galva, nes ta kryptim ji buvo aptakesnė. Tilpo. Tik kojos kyšojo. Autobuse nebetoli Vilniaus paaiškėjo, kad višta tik apalpusi. Ji atsigavo, ėmė spurdėti ir kudakuoti. Iškračiau vištą pro autobuso langą. Višta negracingai plumptelėjo į kelio dulkes, pašoko, žvaliai apsidairė ir nubėgo į krūmus. Žmonės autobuse stebėjosi ir domėjosi tuo, ką matė. Sakėm, vištą partrenkė mašina, o mes ją pasiėmėm, nes manėm, kad ji negyva. Žmonės sakė, kad taip elgtis nederėjo. Mes sakėm, kad žinom, bet taip pat žinom, kad žmonės negali visą laiką elgtis taip, kaip dera, nes tada jie būtų ne žmonės, o angelai. Panašesni į vištas negu į žmones.
Dabar, praėjus pusei amžiaus, pagalvojau apie tolesnį vištos likimą. Juk ji atsidūrė toli nuo savo gimtinės. Turbūt negrįžo namo. Kentėjo turbūt paukštelis. Ilgėjosi savo artimųjų. Galvą jai skaudėjo. Višta kankinė.
Biliūnas, pasielgęs panašiai kaip aš, smerkė save visą gyvenimą. O aš savęs nesmerkiu. Juk višta mano dėka gyveno įdomų ir spalvingą gyvenimą, ne tokį nykų kaip kitos vištos. Esu tikras, kad gulėdama mirties patale ji prisimins būtent šį dramatišką savo gyvenimo laikotarpį kaip vertingą patirtį, teikiančią gyvenimo pilnatvę. Apie tokias vištas dainuojamos dainos. Jei būčiau višta, rinkčiausi ne kitų, o savo aprašomos vištos likimą. Nenoriu kaip mėšlavabalis gyventi šiltoje ir sočioje mėšlo krūvoje. Neturėčiau ką Dievui papasakoti rojuje.
Įdomu, ką višta apie visa tai galvojo? Dėkinga ji buvo man ar ne?
Plepu tik. Bandau save teisinti, nes širdies gilumoje jaučiu, kad blogai pasielgiau. O gal gerai? Kai būsiu rojuje, paklausiu Dievo.
Nes žmogui neduota žinoti, kas gerai, o kas blogai. Buda teisus.
Pavydžiu daug kentėjusiems žmonėms. Jie išmintingi.
Aš–akmuo–višta. Vištos ir mano likimus jungianti triada. Ir man teko išgyventi tai, ką išgyveno višta. Nesu gavęs akmeniu į galvą taip, kad apalpčiau. Tik pagaliu. Naktį Polocko gatvėje nepažįstamas vaikinas trenkė man pagaliu per galvą, prie kairės akies. Smulkmenų neprisimenu, nes buvau girtas. Atsigavau kraujais apsipylęs prie kažkokios vielinės tvoros. Šis įvykis perša mintį, kad iš tikrųjų yra teisingo atpildo, karmos dėsnis. Tas vaikinas, kuris trenkė man pagaliu, mano galva, buvo įrankis šalia žmonių esančios aukštesnės jėgos, kuri baudžia žmones už jų netinkamą elgesį. Gal ir ne, gal tai buvo tik sutapimas. Bet per daug tokių sutapimų. Vaikystėje pavogiau iš savo draugo pašto ženklų kolekciją – mokyklinį, languotą sąsiuvinį, kuriame silikatiniais klijais buvo suklijuoti pašto ženklai. Nuo silikatinių klijų jie pagelsdavo ir virsdavo miltais. Vėliau pats rinkau tarpukario metų lietuviškus pašto ženklus. Surinkęs buvau beveik visus. Vertinga kolekcija. Ją iš manęs pavogė. Tada sielojausi, o dabar ne. Teisinga bausmė. Atlikta bausmė. Galiu ramiai miegoti. Ir ant vaikino su pagaliu nepykstu. Jis tik atlikėjas. Dievas jam į ranką pagalį įdėjo.
Klausiu savęs, kodėl apskritai mečiau akmenį į vištą. Prigimties archeologija. Jau seniai įtariu, kad praėjusiame gyvenime buvau urvinis žmogus. Tadžikijoje, Isfaros miesto etnografiniame muziejuje, yra urvinio žmogaus biustas, atkurtas pagal rastą kaukolę. Labai panašus į mane. Skulptorius Mindaugas Šnipas išdrožė iš medžio skulptūrą antikvariatui (Pilies g. 32) – urvinį žmogų su akmeniniu kirvuku rankoj. Irgi labai panašų į mane. Skulptoriui nepozavau, turbūt drožė iš antropologijos vadovėlio. Ne tik panašumas, bet ir urvinio žmogaus prigimtis manyje yra labai aktyvi. Pamatau gyvą būtybę ir man norisi ją užmušti ir suvalgyti. Anksčiau taip ir darydavau, o dabar nebedarau, valios pastangomis nugaliu savyje tūnantį polinkį. Jeigu neturėčiau noro užmušinėti ir neužmušinėčiau, tai jokio mano nuopelno nebūtų. Taip teigia Kantas: Kaip tik čia ir iškyla vertė moralaus charakterio, kuris, lyginant su bet kuriuo kitu, yra geriausias, ir būtent dėl to, kad jis gera daro ne iš polinkio, bet iš pareigos.
Galbūt kuo daugiau gyvenimų žmogus gyvena, tuo labiau jis tolsta nuo gyvulio, tuo labiau pareiga nugali norą. Aš tolstu nuo gyvulio jau šiame gyvenime. Ir nuo žmogaus. Greitai tapsiu angelu.
Višta jau tapau.
