Ant skardžio šoka mergaitė, išgyvenusi tragediją ir dar nežinanti, kas jos laukia ateityje – džiaugsmas ar sielvartas, – o kiekvieną jos judesį susižavėjusi piešia jauna dailininkė, net neįtarianti, kad gyvenimas, kuris jai atrodo sugriautas, tik prasideda.
Interviu, kuris publikuotas ir jos asmeninėje svetainėje, Lucinda Riley pasakoja apie įkvėpimo šaltinį – gimtąją Airiją, apie tai, kad tiki dvasiomis ir angelais, ir kad jos romanai skirti ne cinikams.
- „Mergaitė ant jūros skardžio“ – sudėtingos kompozicijos romanas su daugybe siužetinių linijų. Kiek laiko rašėte šią knygą?
- Visai neseniai supratau, kad visos mano knygos gimsta po devynių mėnesių – jei skaičiuotume nuo pirminės koncepcijos iki galutinio rankraščio. Tai lyg nėštumas. Keista, bet tai tiesa.
- Iš kur sėmėtės įkvėpimo?
- Įkvėpimo šaltinis visada tas pats – kokia nors vieta, pažadinanti manyje ypatingą jausmą. Gimiau Airijoje ir ilgą laiką gyvenau Vakarų Korke, Klonakiltyje, tad nieko keista, kad man patinka dargana ir vėjų gairinamos plynės.
Tokios atšiaurios vietos dvelkia romantika ir kelia jaudulį – būtent tuo jos mane ir žavi. Gyvenau ten su vaikais ir puikiai prisimenu, kaip niršiai bangos daužosi į pakrantės uolas...
Vieną dieną man atėjo į galvą mintis apie vienišą ir silpną mergaitę, basomis stovinčią ant skardžio, siaučiant Atlanto audrai, – taip atsirado Aurora, knygos pasakotoja.
- Jaunoji pasakotoja Aurora Lajel – labai įdomus, sakyčiau, netgi neįprastas personažas. Ar ji turi prototipą?
- Aurora – ypatingas, man brangus personažas. Norėjau, kad ji būtų šiek tiek nežemiška, tarsi nužengusi iš pasakų, nes ir pačioje knygoje esama užuominų į senuosius padavimus, o juk kaip tik jais remiantis sukurta didžioji dalis romantinės prozos.
Bet kartu Aurora labai praktiška, išmintinga ir kilniaširdė, ji supranta, koks vertingas yra gyvenimas.
Manau, ji simbolizuoja dvi pagrindines temas, nagrinėjamas visose mano knygose: būtinybę suprasti ir atleisti praeities klaidas bei gyventi šia diena ir išnaudoti visas gyvenimo siūlomas progas. Kurdama personažą niekada nesiremiu realiu asmeniu, bet Auroroje manęs daugiau nei kuriame kitame mano sukurtame personaže. - Skaitytojui taip ir lieka neaišku, ar Aurora išties matė kažką ant skardžio, ar ne. Ar pati tikite vaiduokliais?
- Nesu tikra, ar „vaiduoklis“ tinkamas žodis, – jį išgirdus, paprastai vaizduotėje iškyla baltos paklodės, plevenančios palubėje ir skleidžiami keisti garsai. Bet taip, aš tikiu dvasiomis ir angelais – net esu kažką tokio mačiusi. Tai nebuvo akinamas blyksnis, kaip tvirtina dauguma žmonių, tie balti pavidalai buvo valandų valandas, prieš man suvokiant, kas jie.
Žinau, skamba absurdiškai, bet tai tiesa. Kaip sako Aurora, niekas neįrodė, kad yra kitaip. Todėl renkuosi tikėjimą. Mano nuomone, tai geriausias pasirinkimas.
Ant amerikietiškų pinigų užrašyta: „Mes tikime Dievą“ (In God We Trust), bet kiek man žinoma, niekam dar nepavyko Jo nufotografuoti ar su Juo pasikalbėti! Beje, aš tikrai nesu sektantė ar uoli tikinčioji, tiesiog tikiu, kad egzistuoja aukštesnė už mus, žmones, jėga ir neabejoju, kad yra daug dalykų, kurių mums neduota suprasti. Galiausiai, kas, kokia energija paskatino Didįjį sprogimą? Niekas to nežino...
- Kaip jūsų knygoje susijusios dabartis ir istorija?
- Praeitį ir dabartį sieja glaudus ryšys, ir tai mane be galo žavi. Mes galime mokytis iš mūsų protėvių patirties. Tik suvokę, kas įvyko praeityje, galime suprasti, kas vyksta mūsų gyvenime.
- Visose jūsų knygose pastatai ir apskritai, sąvoka „namai“ puikiai charakterizuoja personažus, dar daugiau, jie susieja žmones, ištisas kartas.
- Tikiu, kad kai mums sunku, mes veržiamės į gimtuosius namus, nesvarbu, kur jie būtų. Vaikystės namai – tai vieta, simbolizuojanti saugumą ir primenanti, iš kur mes kilę. Aš apskritai mėgstu senus pastatus, nes juose prisikaupusi aibė istorijų ir paslapčių, kurias galima atskleisti.
- Pagrindinė jūsų knygos veikėja Granija Rajan – įsikūnijęs sąžiningumas, principingumas ir savigarbos jausmas. Ar šie būdo bruožai būdingi visiems airiams? Kodėl tokių žmonių taip reta?
- Aš esu airė, vaikystę praleidau Airijoje, taigi, žinau, kad airių moterys neįtikėtinai stiprios ir principingos. Paprastai jos kalba tai, ką galvoja ir nepakenčia kvailių.
Žaviuosi jomis, bet, tiesą sakant, nemanau, kad tokios moterys kaip Granija yra retenybė – tikiu, kad dauguma žmonių nori elgtis teisingai, jiems tik reikia suteikti progą. - Prieš tapdama rašytoja, buvote aktorė. Savo knygoje daug vietos skiriate baletui. Jums patinka baletas?
- Taip, kadaise buvau aktorė, bet prieš tai mokiausi baleto – nuo trejų iki šešiolikos metų. Man labai patinka baletas, ir jeigu septyniolikos nebūčiau gavusi rimtos kelio traumos, veikiausiai iki šiol šokčiau.
- Knygoje daug vietos skiriate airių ir anglų santykiams. Akivaizdu, kad anglai laiko save pranašesniais už airius. Ši tema jums aktuali?
- Airiją ir Angliją sieja karti, krauju nudažyta istorija. Viskas prasidėjo XVI amžiuje, kai Anglijos karalius Henrikas VIII mėgino Airiją pajungti Anglijos valdžiai. Airiai priešinosi ir pasipriešinimas tęsėsi karalienės Elžbietos I ir karaliaus Jokūbo I laikais. XVII a. pabaigoje dauguma airių katalikų žemvaldžių jau buvo netekę savo valdų – jos buvo atimtos ir atiduotas anglams.
Per Pirmąjį Pasaulinį karą – dalis knygos veiksmo vyksta kaip tik tuo metu – airių reikalavimai atkurti nepriklausomą valstybę pagaliau buvo išgirsti.
Šalis buvo padalinta į dvi dalis: Šiaurės Airiją (ją iki šiol valdo Didžioji Britanija) ir Pietų Airiją, kuri atgavo nepriklausomybę trečiajame dešimtmetyje. Vis dėlto konfliktai su Anglija nesibaigė, jie tęsiasi jau ne vieną dešimtmetį. Tad, suprantama, kad ši istorija atsispindi romane..
- Kaip skaitytojai reagavo į šį Jūsų romaną?
- Pasirodžius knygai, skaitytojai mane užvertė laiškais, teigiami atsiliepimai plaukia iki šiol. O juk „Mergaitė ant jūros skardžio“ buvo išleista 2011-aisiais. Vos pasirodžiusi, ji tapo perkamiausia knyga ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir Vokietijoje, Norvegijoje. JAV ji iškart pateko į „New York Times“ perkamiausių knygų sąrašą.
Gaunu šimtus elektroninių laiškų ir žinučių „Facebook“ iš moterų (kartais vyrų) nuo 20 iki 80 metų. Manau, knyga patiks kiekvienam, mėgstančiam gerai parašytas istorijas (tikiuosi, ir maniškė tokia!) su moraline potekste.
Mano knygos skirtos ne cinikams, niekuo netikintiems ir manantiems, kad pasaulis yra bloga vieta. Aš, kaip ir Aurora, tikiu, kad žmonės iš esmės yra geri ir kad visada galima išpirkti kaltę, gauti atleidimą ir atleisti kitam. Tikėjimas – pamatinis mano kūrybos principas, iš čia gimsta visi mano romanai ir personažai.
